Perskaičiau Juliaus Sasnausko „Macų skonį” ir tariau: Amen. Aš jį prisimenu. Jis pranciškonas, brolis Julius. Visų brolis. Ne todėl, kad gerą žodį apie mus, žydus, pasakė. Tiesiog todėl, kad jis žino, kas yra bloga ir kas yra gera. Jis meldžiasi neaklai. Jis užduoda JAM labai nepatogių klausimų, nuo kurių JIS turėtų labai nepatogiai jaustis: už ką? Kodėl?

Brolis Julius aprauda sustabarėjusias sielas. Jis kalba tai, ką kiti bijo kalbėti. Jis žino, kokia buvo ir kokia gali būti TYLĖJIMO kaina. Ta, kai slepiamos vištos, bet išduodami skerdyklon kaimynai...

Lietuva, ačiū Dievui, dar turi žmonių, kurie, nevilkėdami jokiais valdiškais kostiumais ir nepretenduodami į tautos patriarchus, vis dėlto yra tautos tiesa ir sąžinė, jos dvasinis autoritetas, kurio visi ieško ne ten, kur reikia - Prezidentūroje, Seime. Į sąžinės vaidmenį pretenduoja ir tylėjimui atnašaujantys liaudies premijų laureatai, šiaip intelektualai. Nereikia pretenduoti. Reikia būti tiesa. Tada bus lengviau tikėti šviesa ir paisyti 10 įsakymų. Nebijoti sakyti tiesą. Net JAM. Už ką? Kodėl?

Tebetyli vadovėliai, tebetyli inteligentai, tik vienas kitas primena - NEŽUDYK!

Prezidentai vaikšto raudonais kilimais. Prezidentai kalba gražiais lozungais - Lietuva niekada nebus ksenofobų šalis. Kokie gražūs žodžiai. Tik nejauku, nes žodžiai panašūs į tinką, į storą jo sluoksnį.

Dar vienas PROGINIS minėjimas. Besielis ir melagingas. Tik lozungai.

Iš pradžių buvo žodis. Jis iš pradžių buvo ir Vokietijoje. Dujų kameros buvo tik paskui.

Kiekvienąsyk, kai uždarau Delfi interneto komentarų langelį, jaučiuosi tarsi per plauką išvengęs virtualios mirties nevirtualiame Delfi ūkio garaže. Į mane išleidžia visas apkabas, mane degina, dusina dujų kamerose, aš krentu nuo kopėčių. Ar man skauda? Taip, ypač dėl to, kad šaudantieji yra besieliai, sutrikę, neapšviesti JO ir švietimo sistemos žmogeliai. Jie kuria rytojaus Lietuvą. Su akmeniu užantyje ir su apkaba šovinių vietoje širdies. Nieko dora jie nesukurs nei sau, nei savo vaikams. Šaudo į mane Delfi, ir aš vis labiau susimąstau ne apie šaudančiuosius. Aš labiau susimąstau apie tylinčiuosius. Apie tuos, kurie girdi šūvius, bet tyli. Kaip TADA. Arba apie tuos, kurie, švilpiant dar virtualioms kulkoms, kitos valstybes prezidentui ir visam pasauliui praneša - Lietuva niekada nebus ksenofobų šalis. Niekada. Niekada. Niekada...

Aš jų nekaltinu. Aš varčiau istorijos vadovėlius. Kas jiems žydai? Užrašus užtinkavo. Na, o žmonių tiesiog nebėra. .Juos irgi užtinkavo. O istorijos vadovėliuose Lietuvos ateitis apie 600 metų bendro gyvenimo praeitį sužino iš 1,5 puslapio. Tiek pat ir Holokaustui. Pokšt, ir nėra 200 tūkstančių žmonių per 1,5 puslapio. Greitai ir neskausmingai. O kas jie buvo? Gal ką gero Lietuvai padarė, gal kokių pėdsakų paliko, gal ką žymaus parašė, nutapė per tuos 600 metų? Pokšt... ir nėra žydų.

Nėra nė jų atminimo. Tik folkloras apie kopėčias. Tas ir liks. Kai kurie dar žino Zimaną, Slaviną, Meskupą, nes tie arčiau kopėčių... Merą, Kanovičių, Livšicą, Kulbaką, Josade, Oserovičių ir kitus, kurie tolėliau nuo kopėčių žino? Ar I. Mero „Lygiosios trunka akimirką" nevertos išsamios analizės literatūros vadovėliuose, ar, atleiskit už nekuklumą, Kanovičiaus „Žvakės vėjyje"? Ar Mero šedevras, krauju parašytas, nevertas Nacionalinės premijos, kad ir po tiekos metų? Ar istorijos vadovėlyje užtenka tik Slavino ar kito žydo pasirašytų trėmimo instrukcijų faksimilės? Gal kokią nuotrauką iš to prarasto Vilniaus įdėtų? Tai kaip mus prisimins? Ar prisimins? Ar tos atminimo labiau reikia mums, išnykstantiems, veik išnykusiems iš Lietuvos gyventojų statistikos? Ar to labiau reikia lietuviams?

Kas žino, kad mano proproprosenelis gatves grindė Kėdainiuose. Mano protėvių darbas liko. Kad ir po 10 asfalto sluoksnių, nes aš PRISIMENU. Mano protėvių darbas yra tų atėjusių asfalto sluoksnių pamatas. O ką prisimena JIE? Ir ką jiems siūlo prisiminti tie patys literatūros ir istorijos vadovėliai. 600 metų – pokšt, ir nėra. Selektyvinė atmintis augina mankurtus...

Iš pradžių buvo žodis... Išeina koks buvęs tarybinės žurnalistikos politrukas, o dabar vyriausybės vadovo referentas ir sako - suskaičiavome, kad JŪSŲ turto yra mažiau, negu teigiate. Gerbiamieji, tai ne MŪSŲ turtas, tai JŪSŲ TURTAS. Mūsų istorija yra Jūsų turtas. Jūs save, savo istoriją apvaginėjate antrąsyk. Mums seniai nebereikia jokio turto – grąžinkite SAU ir pasauliui bent PAVADINIMUS - Žydų ligoninė, Štrasuno biblioteka. Tegu ten šoka striptizus. Nei Gaonui, nei Štrasunui daugiau nieko nereikės. Ir žydų ligoniai Lietuvoje jau beveik visi seniai anapilin iškeliavo, kas pasveiko, emigravo, dar keli sveiki liko kovoti su iš Delfi sklindančiais dujų kamerų garais. 600 metų adymo, siuvimo, gatvių grindimo, obliavimo, batų taisymo, mėsos ir žuvies, manufaktūros, Dievo žodžio mokymo, tapybos, skulptūros, muzikos, medicinos - 1,5 puslapio - pokšt. Juk niekas iš upės jos vardo neatima. Kodėl pavogė vardus iš mūsų?

Aš dažnai vaikštinėju po Vilnių. Armani kvepalai, Versace kostiumai vitrinose kabo visame pasaulyje. Bet ar turi Roma, Milanas, Paryžius Štrasuno biblioteką? NETURI. Ir Vilnius jos nebeturi….Ir ne tik jos.

Ar niekam nebaisu, kad Vilniaus žydų kapuose teliko apie porą šimtų kvadratinių metrų laisvos žemės? Baisu turėtų būti dėl to, kad jos užteks visiems likusiems... Pokšt, ir baigėsi 600 metų. Nebėra tąsos ir atminimo nebėra. Pokšt. Žydų kapuose laidoja žmones. Vilnius man primena dideles istorijos kapines, be paminklinio akmens, vardo ir pavardes… Dar nevėlu pagerbti mirusią istoriją…

Iš pradžių buvo žodis... Dabar šaudo žodžiais. Gydo vienetai. Pranciškonų vienuoliai. Koks baisus žodis vienuoliai, vienišiai, vienetai. Kokie gražūs sielovados žmonės...

Nebėra mūsų Lietuvoje. Baisu pagalvoti, kad nebėra ir jokio ATMINIMO apie mūsų buvimą prieinamo kiekvienam mokinukui. Taip ir tie Atminties blyksniai tamsoje, kaip brolio Juliaus, išnyks ir jie kada nors. Nes iš kartos į kartą nebeperduoda nieko. Kai išnyksime mes, turėtų likti namai, knygos, pastatai, VARDAI ir DARBAI. Dabar neliko nieko. Tik vienas kitas dar mena...Kai neliks ir jų - beliks visiška sterili JUDEN FREI erdvė. Ir danguje, ir Lietuvos žemėje mes tebūsime tuščias kopėčiomis lipantis garsas, kurio jau niekad antrą kartą nebeužmuš.

Grąžinkite sau mūsų istoriją. Vardo negalima privatizuoti, jo negalima parduoti, įkeisti. Žmogus gimsta ir miršta, turėdamas vardą. Nejaugi 600 metų žmogus gali numirti bevardis?

Pakrikštykite mus, mums jau išėjus.

Iš pradžių buvo žodis... Telieka jis ir mums išėjus.

Ačiū broliui Juliui. Ačiū, kad meldžiasi Jam už mus visus – žydus ir lietuvius. Buvusius, esamus ir būsimus.

Bernardinai.lt