Prieš 40 metų, 1965 m. gruodžio 8 d., per Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventę, iškilmingai baigėsi Vatikano II Susirinkimas, tapęs lemtingu įvykiu Bažnyčios gyvenime ir pažymėjęs jos raidą daugeliui dešimtmečių. Dar ir šiandien Susirinkimas lieka aktualus. Ir po 40 metų Susirinkimo įžvalgos rodo kryptį, kuria eidama Kristaus Bažnyčia gali nešti išganymą šių dienų žmonėms.

Gruodžio 10 dieną Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko konferencija „Vatikano II Susirinkimo nutarimai: skaitymas, mąstymas, gyvenimas“. Apie Susirinkimo aktualumą šių dienų pasauliui „Bernardinai.lt“ kalbasi su konferencijos pranešėja, dr. Irena Vaišvilaite.

Šiais metais Bažnyčia mini Vatikano II susirinkimo užbaigimo keturiasdešimtmetį. Kodėl buvo sušauktas šis susirinkimas? Kokie svarbiausi nutarimai priimti?

Priežastį, kodėl buvo surengtas II Vatikano susirinkimas, geriausiai įvardijo pats jo iniciatorius - popiežius Jonas XXIII: jį įkvėpė Šventoji Dvasia. To reikėjo Šventajai Dvasiai, to reikėjo Bažnyčiai. Nuo visų ankstesniųjų jis skyrėsi galbūt tuo, kad neteisė, nesmerkė, nekūrė kanonų. Jis buvo „ganytojinis“, ne tik skirtas pastoracijai, bet pastoracinis, kurio tikslas - suartinti Šventąjį Raštą ir modernų pasaulį. Buvo priimta daugybė dokumentų.

Vatikano II susirinkimo dokumentuose atsispindėjo popiežiaus raginimas neskelbti pasmerkimo ar griežtų definicijų. Todėl dokumentų pobūdis labai nevienodas. Dvi didžiosios konstitucijos – „Lumen gentium“ ir „Dei Verbum“ pagal stilių ir pobūdį yra doktrinos, mokymas, tačiau jose nėra jokių konkrečių definicijų, apibrėžimų. Deklaracijai „Dignitatis Humanae“ trūksta aiškesnės teisinės pozicijos, kuri paremtų išsakomas nuostatas ar nuomones. Tad Vatikano II susirinkimo dokumentai yra labai nevienodai įpareigojantys, ir tai - naujas bruožas istorijoje.

Jie yra kviečiantys, neįsakantys - ne todėl, kad krikščionims Bažnyčios mokymas neprivalomas, o todėl, kad Susirinkimas ir pati Bažnyčia yra ganytojiški, ne komanduojantys. Bažnyčia siekia pritarimo, ji neprimeta savo mokymo – tai Bažnyčios tėvams būdinga laikysena.

Kuo šis Susirinkimas naujas, skiriasi nuo kitų, ir kuo – siejasi su kitais, kas bendra?

Vatikano II susirinkimas iš esmės nesiskiria nuo visų kitų. Visi Bažnyčios susirinkimai turi išskirtinių elementų. Jiems bendra - kolegijinis, aukščiausias autoritetas mokyme ir pastoracijoje. Tai - tradicijos pristatymas, interpretacija ir pritaikymas. Vatikano II susirinkimas rėmėsi Bažnyčios tradicija taip, kaip tą nusakė dar Nikėjos susirinkimas.

Vatikano II susirinkimo dokumentai gausiai cituoja Florencijos, Tridento ir Vatikano I susirinkimo dokumentus, įvairių popiežių enciklikas, Bažnyčios tėvus ir teologus, visų pirma – Tomą Akvinietį.

Vatikano II ir I susirinkimai panašūs tuo, kad po jų įvyko Bažnyčios schizma. Po I susirinkimo atsirado senkatalikių judėjimas, po II susirinkimo - arkivyskupo M. Lefebvro sąjūdis. Nors pirmoji schizma buvo modernistinė, o antroji - konservatyvistinė, abiem šiems sąjūdžiams būdingas Bažnyčios mokymo ir gyvenimo plėtros atmetimas, pagrįstas iškreiptu santykiu su istorija.

Vatikano II susirinkimo naujumas yra sąlyginis, galbūt naujas jo stilius. Nuo dviejų ankstesniųjų - Tridento ir Vatikano I susirinkimo jis skiriasi tuo, kad, užuot brėžęs ribas, bandė jas atverti. Tai rodo ne tik dokumentai, bet ir dalyviai – į susirinkimą buvo pakviesti kitų Bažnyčių stebėtojai, jis buvo atviras žiniasklaidai

Taip pat visai naujas dokumentų stilius. Svarbu ne tik ką Susirinkimas pasakė, bet ir kaip jis tai pasakė - šių dviejų dalykų negalima atskirti. Dokumentuose atsispindi Bažnyčios tėvų pamokslų stilius. Labai pakeista liturgija.

Matome esminių pasikeitimų tiek pačios Katalikų Bažnyčios santykiuose su stačiatikiais ir protestantais, tiek ir kasdieniame gyvenime.

Palyginti su ankstesniu periodu, labai pasikeitė kalbėjimas apie Bažnyčią – nuo kalbėjimo apie ją kaip tobulą visuomenę ar tikros doktrinos visuomenę pereinama (arba tiksliau sakyti – sugrįžtama) prie kalbėjimo apie ją kaip Dievo tautą. Anksčiau Bažnyčios paveikslas buvo labai statiškas, o šiuose dokumentuose pripažįstama jos dinamika.

Kokia Vatikano II susirinkimo reikšmė šių dienų kontekste?

Nuo Vatikano II susirinkimo yra praėję palyginti dar gana nedaug laiko, kad būtų galima kalbėti apie jo reikšmę Bažnyčios istorijai plačiąja prasme. Galima bandyti lyginti laikotarpį nuo XVI a. pabaigos - nuo Tridento Bažnyčios susirinkimo, arba nuo XIX a. pabaigos - nuo Vatikano I susirinkimo. Tuo metu, kai vyko abu šie susirinkimai, Bažnyčiai reikėjo nubrėžti savo pačios ribas. Tai buvo atskirties ir vidinio sutvarkymo susirinkimai. Vatikano II susirinkimas – atvėrimo. Tai visa atveriantis, kviečiantis susirinkimas; tą parodė ir patys jo dalyviai, nes stebėtojų teisėmis buvo pakviesti dalyvauti kitų krikščioniškų Bažnyčių atstovai - ir stačiatikiai, ir reformuotų Bažnyčių atstovai, ir pasauliečiai, kurie nedalyvavo Vatikano I susirinkime (Tridento susirinkime pasauliečiai dalyvavo, bet per tą laiką buvo įvykę gana didelių poslinkių - labai ryškiai hierarchizuota struktūra, pasauliečių dalyvavimas Bažnyčioje atskirtas, apibrėžtas). II Vatikano susirinkime pasauliečiai buvo kaip tik raginami aktyviau dalyvauti Bažnyčios gyvenime.

Po Vatikano II susirinkimo nuo Bažnyčios atskilo grupė žmonių, nenorinčių pripažinti jo nutarimų. Prieš ką jie protestavo, kokie dabar santykiai tarp Bažnyčios ir atskilusiųjų?

Būta įvairių nuomonių dėl paties Vatikano II susirinkimo pobūdžio. Kai kas nepritarė II susirinkimo mintims ir tam, kas vyko po to - kaip jis buvo suprantamas ir aiškinamas. Kadangi nebuvo priimta konkrečių nutarimų, veikla yra labai įvairi. Liturginė reforma atskirose bažnyčiose vyko labai skirtingai. Kai kurios vyskupijos, ištisos nacionalinės Bažnyčios liturginę reformą suprato kaip visos Bažnyčios pertvarką, kaip stiliaus pertvarką. Buvo daug ko atsisakyta. Pvz., dažnai XIX a. ir ankstesnių laikotarpių bažnyčių interjerai keičiami visiškai moderniais, nors apie tai Vatikano II susirinkimas praktiškai nekalbėjo. Galbūt taip buvo interpretuotas „pritaikymas laiko dvasiai“. Galima sakyti, kad didžiausią pasipriešinimą kėlė tai, kas matomiausia – liturgijos kaita, liturgijos liaudies kalba įtvirtinimas. Čia irgi nebuvo išvengta kraštutinumų - lotynų kalbos atsisakyta visuotinai, nors Vatikano II susirinkimas niekaip nepriešpriešino liaudies kalbos lotynų kalbai, tik ragino liaudies kalbą vartoti tam, kad žmonės geriau suprastų liturgiją ir jos tekstuose išsakytą tikėjimo turinį.

Štai matome rezultatus - dabar jaunesni katalikai nebesupranta lotynų kalbos ir tarytum yra atskirti nuo katalikų lotyniškosios tradicijos. Didžiausią pasipriešinimą kėlė Vatikano II susirinkimo požiūris, beje, nelabai sukonkretintas, į kitas krikščionių konfesijas ir kitas religijas. Būtent todėl arkivyskupas Michelis Lefebvras atskilo nuo Bažnyčios. Vis dėlto po kiekvieno didžio, esminio Bažnyčios susirinkimo būna schizmų, Bažnyčios skilimų. Taip atsitiko ir po Vatikano I susirinkimo, apie tą skilimą mažai žinoma, bet būtent po jo pasaulyje atsirado ir dabar egzistuoja senkatalikių Bažnyčia - tie katalikai, kurie nepriėmė popiežiaus neklystamumo dogmos. Nors atrodytų, kad Lefebvro judėjimas ir senkatalikiai yra priešingose skalės pusėse, ir viena, ir kita schizma atmeta Bažnyčios susirinkimą ir žiūri į praeitį, nes abu šie susirinkimai, kaip ir dera Bažnyčiai, žiūrėjo į ateitį.

Kaip parodė Bažnyčios gyvenimas, popiežiaus neklystamumo dogma iš tikrųjų buvo labai reikalinga, taip pat kaip Bažnyčios gyvenimui buvo reikalingas Vatikano II susirinkimas. Būtent to pastoracinio aspekto bei požiūrio į kitus krikščionis ir kitas religijas Lefebvro judėjimas nepriėmė. Schizmos esmė yra ta, kad čia nesiginčijama dėl vienų ar kitų dalykų, bet paprasčiausiai atmetamas pats Bažnyčios susirinkimas; Lefebvro schizmos esmė – jie atmeta Vatikano II susirinkimą. Schizma gyvuoja ir dabar, nepaisant popiežiaus Jono Pauliaus II geranoriškų pastangų, skatinusių Lefebvrą ir jo pasekėjus sugrįžti į Bažnyčią.

Ką vis dėlto Vatikano II susirinkimas nuveikė, kam jis kvietė Bažnyčią ir pasaulį?

Vatikano II susirinkimas turi būti priimtas kaip mūsų dienų problemų aiškinimas. Jis kvietė labiau laikytis horizontalios Katalikybės tradicijos. Pabrėžiama bendradarbiavimo, partnerystės, dialogo svarba, akcentuojamas tarnystės, o ne valdymo mentalitetas.

Po Vatikano II susirinkimo ypač paplito sulyginimai „iki Vatikano“ ir „po Vatikano“.

Joks Bažnyčios susirinkimas neskelbia naujo tikėjimo turinio, tuo labiau nešalina kokios nors fundamentalios, lig tolei galiojusios doktrinos. Bažnyčios susirinkimas - plėtros, aiškinimo ir apibrėžimo procesas, vykstantis su Šventosios Dvasios pagalba. Taigi II Vatikano susirinkimas yra neatskiriama didžiosios Bažnyčios tradicijos dalis. Susirinkimai visada žvelgia į ateitį, siekia aiškiau ir suprantamiau išdėstyti mokymą. Susirinkimas negali prieštarauti pirmtakams, jis gali tik pagilinti, integruoti, paaiškinti ir judėti pirmyn.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt