Gražų šių metų rugpjūčio rytą stovėjau prie senelio ir močiutes kapo ir... džiaugiausi, dėkojau Dievui, kad jų kapai nenukentėjo nuo vandalų rankos. Gyvenu toli, iki Vilniaus - 3 valandos skrydžio, tad buvo neramu, kai ėjau aplankyti kapų, nes žinojau, jog jie buvo birželį nusiaubti.

Padažnėjo Vilniaus žydų kapų išniekinimo atvejų – vien per pastaruosius 3 mėnesius ši vienintelė Lietuvoje veikianti žydų amžino poilsio vieta buvo dusyk nuniokota vandalų – paskutinįkart – šiemet, rugsėjo 6 dieną.

Atkreiptinas dėmesys, kad šie vandalizmo aktai šiemet, kaip ir pernai, beveik arba visiškai sutampa su tam tikromis istorinėmis datomis (1941 metų birželio sukilimas, pernai - Holokausto minėjimas ir pan.), arba su tam tikrų užsienio politikų vizitais. Darytina prielaida, kad šie vandalizmo aktai yra suplanuota provokacija, siekianti atitraukti Lietuvos visuomenės dėmesį nuo tikrųjų, kasdienių šalies problemų bei kurstanti tautinę neapykantą.

Neabejoju, kad Lietuvos teisėsaugos organai mėgina ieškoti nusikaltėlių ir juos nubausti. Tačiau didesnį rūpestį ir nuostabą kelia tai, kad, kiek yra skelbta, nei Vilniaus savivaldybė, nei sostinės policijos komisariatas iki šiol nesiėmė jokių prevencinių priemonių tam, kad būtų išvengta tolesnių vandalų provokacijų. Būtent todėl, mano manymu, šios vandalizmo akcijos ne tik kartojasi, bet jau tapo sisteminga „proginio” rasizmo išraiška – tokie „mažyčiai“ kapinių pogromai.

Man, tikiuosi, ne tik man vienam, nesuprantamas ir nepriimtinas toks vietos valdžios elgesys, kai dėmesys kapinėms, kurios nuolatos niokojamos, rodomas tik įvykus vandalizmo aktams. Kadangi nė karto nerasta nusikaltusiųjų, sustiprinto žadėto budėjimo prie kapinių nėra – visi vadovybės pareiškimai apie greitai pasikeisiančią padėtį telieka neįgyvendinti pažadai.

Kiekvienais metais Lietuvoje apsilanko tūkstančiai čia gimusių žydų bei jų palikuonių iš viso pasaulio. Kasmet jie, kaip pasakytų Tumas-Vaižgantas, aplanko Vilniaus žydų kapinėse amžino atilsio atgulusius jų dėdes ir dėdienes.

Po kiekvieno vandalizmo akto belieka viltis, kad mano giminių amžinas poilsis nėra trikdomas. Tačiau to Vilniaus valdžia negali garantuoti nei mums, gyviesiems, nei, deja, mirusiesiems.

Visiems yra žinoma ir istorinė šių kapinių vertė – čia palaidotas ne tik Vilniaus Gaonas, bet ir daugelis Lietuvos kultūrai bei menui nusipelniusių žmonių. (Šių metų birželio mėnesį buvo išniekintas ir vieno žymiausių praėjusio amžiaus lituanisto Chackelio Lemcheno kapas.) Be kita ko, krikščioniškosios Lietuvos tradicijos nuo seno yra žinomos savo pagarba mirusiesiems – žinomiems ir nežinomiems lietuviams bei žydams. Egzistuoja ir teorinė, ir praktinė tikimybė, kad vieną kartą vandalams „užklius“ ir Vilniaus Gaono kapas. Belieka tik spėlioti, kokio atgarsio tai sulauktų iš religinių žydų pasaulio bendruomenių...

Kapinių niekintojų Lietuvoje niekados netoleruodavo.

Vilniaus valdžios neveiksnumas liudija kultūrinį ir istorinį nihilizmą bei vandalizmą – tai yra ir gyvųjų, kapus lankančiųjų, ir mirusiųjų paniekinimas. Žinoma, būtų naivu ieškoti krikščioniškosios moralės Vilniaus policijos ar savivaldybės kabinetuose.

Ar Vilniaus valdžia darbais įrodys, kad ji iš tikrųjų nori ne tik pagauti nusikaltėlius, bet ir parodyti miestelėnams, Lietuvos bei pasaulio piliečiams, jog jai iš tiesų rūpi kultūra, istorija, kad mirusieji sulaukia deramo gyvųjų dėmesio ir elementarios pagarbos?  

Tikrosios vertybes kuriamos ne tik baudžiant, bet ir saugant, puoselėjant.

Nejauku, bet esu priverstas šauktis pagalbos: apsaugokite mirusiuosius nuo gyvųjų! Nuo siautėjančių vandalų ir abejingų savivaldybės biurokratų rankų – ar tam reikėtų nuolatinio budėjimo posto, ar nuolatinių stebėjimo kamerų. Tam reikia ir visuomenės balso. Kur jis?

Deja, turiu paminėti ir interneto portale tarpstančią antisemitinę propagandą. Perskaičiau skaitytojų komentarus prie žinutės apie Vilniaus žydų kapinių išniekinimą ir nustėrau. Atradau ir siūlymų atgaivinti koncentracijos stovyklas bei dujų kameras, raginimų tęsti vandalizmo aktus, didžiulį kiekį neapykantos ir paniekos. Beje, tokie komentarai minėtame portale rašomi kasdien šimtais. Visa tai vyksta, nepaisant „Delfi.lt“ redakcijos deklaruojamo skelbimo, jog „‘Delfi‘ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams. „Delfi“ privalo informuoti specialiąsias Lietuvos tarnybas apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorių duomenis. Taip pat gali tai padaryti savo iniciatyva“. Tačiau, kiek patyriau, tautinę neapykantą kurstantys komentarai nėra nei šalinami, nei cenzūruojami. Ar tai reiškia, jog „Delfi“ „pasilieka teisę“ ta teise nesinaudoti.

Mano nuomone, toks atviras, nežabotas neonacizmas skatina nuo žodžių pereiti prie veiksmų– kiekvienas rasistinis poelgis yra paremtas tam tikra ideologija. Man nesuprantamas toks žodžio laisvės supratimas, kai populiariausias Lietuvos interneto portalas netrukdomas savo tribūną suteikia šovinistams, antisemitams bei neonaciams, kurie netrukdomi skleidžia jų ydingą ideologiją. Nereikia stebėtis, kad kai kurie „komentatoriai“ nuo žodžių pereina prie konkrečių veiksmų.

Abejoju, ar miestas, nesugebantis garantuoti jo mirusių piliečių netrikdomą poilsį, gali pelnytai pretenduoti tapti net laikina Europos kultūros sostine. Nebent „kultūra“ miesto galvų yra suvokiama kaip statybų aikštelė...

Keista, kai Vilniaus meras prašo policijos „itin kruopščiai ištirti minėtą incidentą“. Keista todėl, kad, nepaisant vienareikšmiškų archeologų tyrimų išvadų (www.lietuvospilys.lt/index.htm), „Ūkio banko grupės“ samdyti, savivaldybės laiminti ekskavatoriai sėkmingai „stato“ ateitį ant buvusių miestelėnų kaulų. Tam reikalingas moralinių vertybių „tyrimas“, kurio jokia policija neatliks...

Gal kitąsyk skrisdamas į Vilnių iš Briuselio, kaip ir daugelis kitų, galėsiu būti ramus, kad mano protėvių amžino atilsio netrukdo nei prie Sporto rūmų kriokiantys, „Ūkio banko grupės“ samdyti, savivaldybės laiminti ekskavatoriai nei vandalų kuokos. Bet kas tai gali užtikrinti.

Kas valdžios viršūnėse prisimins taip dažnai kartojamus maldos žodžius – „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa tegul jiems šviečia“. Kas pašalins mūsų abejingumo tamsumas? Kol kas abejingumas žudo gyvuosius, o mirusieji tebelaukia mūsų apsaugos. 

Netrukus valdininkai atiduos duoklę šventam politiniam ritualui – minėsime Holokausto dieną. Aš netikėsiu nė vienu jų pasakytu žodžiu, nors labai norėčiau. Juos nustelbs buldozerių ir kuokų dūžiai.

Kapinių niekintojų Lietuvoje niekados netoleruodavo. Kaip norėtųsi šį sakinį parašyti ne būtuoju kartiniu, bet esamuoju laiku. Kada sugražinsime kasdieną trypiamas moralines vertybes?

Bernardinai.lt