Eilės prie maisto vėl tapo įprastos. Iš neturėjimo ką veikti tiesiog žiopsoma į kitus pirkėjus, lyginamas ir vertinamas jų krepšelio turinys. Surogatinis pasižmonėjimas pirkalių šventovėje sielai dovanoja sunkiai nusakomą džiugesį, kuris primena depresijos ir ekstazės mišinį.

Tikrasis pirkimo malonumas numarintas. Tiesa, jį dar galima aptikti parduotuvėse, kur teniso marškinėliai kainuoja per tris šimtus litų, bet normalūs mirtingieji ten nevaikšto. Vertinančiam bendravimą žmogui smagus apsipirkimas skardinėje daržinėje tapo beveik neįmanomas (šis teiginys galioja tada, kai sutariame, jog pirkimas apskritai gali būti malonumas).

Vienintelis argumentas, kurio nenuneigsi – viskas yra vienoje vietoje. Argumentas „Kaina gera“ taip pat galioja, tačiau dėl to galima ginčytis. Ypač jei netoliese yra turgus. Pusvalandis turguje yra neįkainojama patirtis kasdienybės dumble iki ausų įklimpusiam miestiečiui.

Valgomiems dalykams pirkti Kaune yra keturi pagrindiniai turgūs: Stoties, Žaliakalnio, Šilainių ir „dvidešimtpenkmečio“. Kiekvienas iš jų turi savo dvasią.

Stoties turgus primena „chinatown‘ą“ Niujorke ar Los Andžele – tai savarankiškai gyvuojantis, savo hierarchiją turintis specifinis kvartalėlis. Šio turgaus prisibijau, nes tai gerokai urbanizuota turgaus versija. Kartą pirkau papriką. Besiknaisiojant po krūvą išsprūdo, kad „paprikos atrodo neerotiškai“. Pardavėja mano humoro neįvertino ir šią žinią apskelbė visam turgui. Moviau iš ten uodegą pabrukęs, nes aiškintis prieš turgaus bendruomenę tas pats, kas pasidaryti harakiri.

Šilainių turgavietė primena gerai padarytą iškamšą: žvilgteli ir graudu pasidaro... Nors tai turgus, tačiau tikrojo turgaus ten nerasite. Lygios pavilijonų eilės, asfaltas ir pirkėjai su didžiausio Kauno miegamojo rajono firminiu antspaudu ant kaktos (gyvenantys didmiesčių miegamuosiuose rajonuose turi kažką bendro. Dievas piešdamas jų veidus atsainiai išplovė teptukus).

„Dvidešimtpenkmečio“ turgus taip pat nevertas dėmesio – apie jį bus galima rašyti praėjus dar dvidešimčiai metų, kai turgaus evoliucija jam padovanos sielą. Kolkas ši vieta užsitarnavo tik prekyvietės vardą.

Ir pagaliau Žaliakalnio turgus – tikrojo pirkimo džiaugsmo grynoji išraiška. Prekinių santykių virsmo į žmogišką bendravimą oazė. Mėgstu šį turgų. Net tada, kai skardinėse daržinėse viskas bus triskart pigiau, krienų pirkti vis vien važiuosiu pas Pranckūną į Žaliakalnį. Nes čia jų skonis pagardintas pardavėjo ir pirkėjo pašnekesio šiluma.

Beveik kiekvienas šio turgaus prekeivis vertas plunksnos. Storulės virtų raudonųjų burokėlių pardavėjos vyras dirba katilinėje, todėl juos išvirti jam vieni niekai. Virti burokėliai padeda pensininkų šeimai prisidurti vieną kitą litą. Kartą mačiau ir patį vyrą. Toks žilas, mažulytis, guvių akių – visiška prekiaujančios žmonos priešingybė. Vienas šalia kito jie atrodė kaip „Galijotė“ ir „Dovydas“. Tik draugiški labai.

Dešras beigi lašinius taip pat perku Žaliakalnio turguje. Jei Lietuvai grėstų pavojus, mėsos paviljone dirbančių moterų kuopa būtų nenugalima. Ten tvyro absoliutus savitarpio supratimas: jei netinka viena dešros rūšis – nurodo kitą vietą, kur gausi aštresnės, šviežesnės, tiesiog kitokios. Kartais atrodo, kad ir pinigai ten bendri: „Jadze, duok šimtą“, „Stefa, duok gražą už mane – neturiu smulkių“. Mėsos pardavėjos pačios sau susikūrė „mėsos rojų“. Malonu nors probėgšmais jame pabūti.

Žaliakalnio turgavietės vartų viduryje visada stovi dar vienas nemirtingas personažas – žilas diedelis, prekiaujantis savadarbiais bulvių skustukais ir įvairaus dydžio virtuviniais peiliais, kurių niekur kitur neišvysi. Nors savaitgaliais, kai daugiau žmonių, šis „turgininkas“ įeinantiems pro vartus trukdo, tačiau niekas nė nemano ant jo pykti. Juk negalima burnoti ant lietaus – jis tiesiog yra. Turiu įtarimų, kad jis ten stovi dėl kažkokių kitokių priežasčių nei banali prekyba. Niekada nemačiau kad kas nors ką nors iš jo pirktų. Ko gero, tiesiog ten reikia kažkam stovėti. Ir jis stovi.

Jei pasuksite prie stalų šalia daržovių kioskų, būtinai išvysite tikrų tikriausias Žaliakalnio raganas. Ant jų stalų pūpso begalės visokių džiovintų augalų augalėlių, šaknų šaknelių ir kitokių dalykų iš kurių atskiriu tik džiovintus krapus ir naminius česnakus. Visada juos perku tik ten.

Kartą net nutikimas toks buvo: ateinu pirkti česnakų ir labai nežiūrėdamas tiesiu porą litų už kelias galvas. „Vaikeli, – sako ragana, – matau esi geras žmogus, nepirk šitų, čia iš „Maksimos“ pasiėmiau, nes savų pritrūkau.“

Nepirkau, nes kitos raganos dar turėjo tikrų, kvapnių, pardavėjo ir pirkėjo pašnekesiu sušildytų. Jais ir pagardinau savo morkų salotas.

Bernardinai.lt