„... kai kurie mūsų rašytojai ėmė laikyti save ne mokytojais, o buržuazinių miesčioniškų rašytojų mokiniais, ėmė pataikauti ir atnašauti miesčioniškai užsienio literatūrai. Ar tinka mūsų pirmaujančiai tarybinei literatūrai, pačiai revoliucingiausiai literatūrai pasaulyje pataikauti ribotai Vakaru burzuazinei miesčioniškai literatūrai?“ Iš 1946 metų A. Ždanovo pranešimo TSKP (b) Centriniam Komitetui del žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“.

Jaunam skaitytojui priminsiu – cituojamas TSRS kultūrinės revoliucijos ideologas, šiuo pranešimu „prie kryžiaus prikalęs“ A. Zoščenką ir A. Achmatovą bei padėjęs pagrindus ilgam pažangiausių rašytojų ir kultūros veikėjų persekiojimui.

Ilgai svarsciau, ar verta polemizuoti su Vytauto Radžvilo straipsniu „Už pilietiškumo miražų – „pilietinė“ nomenklatūra“ (išspausdintas „Baltijos kelyje“, paplito per interneto leidinius). Ne tiek su straipsniu, kiek su autoriaus sukurtais naujadarais ir miražo formų Tėvynės priešais. Polemizuoti ir diskutuoti iš esmės būtų galima, jei V.Radžvilo straipsnyje būtų gvildenami iš tiesų egzistuojantys, o ne autoriaus paties išgalvoti dalykai. Autorius, matyt, ir pats kiek abejodamas tuo, ką parašė, žodį „pilietis“, samplaikoje su žodžiu nomenklatūra, parašė kabutėse. Na, iš tiesų. Kas galėtų būti tas „nomenklatūrinis pilietis“ ar, anot V.Radžvilo, „nomenklatūrinis pilietiškumas“?

Didysis Lietuvių kalbos žodynas pateikia štai tokias šių sąvokų reikšmes:

nomenklatūrā (2) 1. mokslo, technikos, meno objektų pavadinimų visuma: Anatomijos n. Chemijos n. 2. gaminių rūšių sąrašas. 3. buhalterijos sąskaitų sąrašas. 4. profesijų, specialybių, pareigų ar jas einančių asmenų sąrašas

pilietišk|as, ~a (1) → pilietis 1: P. galvojimas (deramas piliečiui). -ai prv. ~umas (2)

pilietis, ~tė dkt. (2) 1. asmuo, turintis pilietybę: ~čių teisės ir pareigos. 2. knyg. oficialus kreipimasis į asmenį. ™ Garbės p. (vardas, ppr. suteikiamas kitos valstybės ar kitos vietovės gyventojui už nuopelnus)“

Manau, kad skaitytojui akivaizdu, kad Piliečių santalka, kaip, beje, ir V.Radžvilo atstovaujama be kabučių ir išlygų pilietinė organizacija „Kitas pasirinkimas“, nėra „profesijų, specialybių, pareigų ar jas einančių asmenų sąrašo deramas galvojimas“... Ir tikrai ne buhalterijos sąskaitų sąrašėlis...

Čia į galvą norom nenorom ateina toks Biblijos filosofinis būto ir nebūto apibrėžimas – dalykas, kurio neegzistuoja, bet kuris turi pavadinimą, iš tiesų yra. Ir atvirkščiai, dalyko, kuris egzistuoja, bet neturi pavadinimo, iš tiesų nėra – kaip socializmas ir komunizmas. Pavadinimai buvo, o jų pačių – nė kvapo. Gal kiek painiai, bet V.Radžvilas turėtų atleisti tiems, kuriuos lengva ranka pavadino „nomenklatūriniu-imitaciniu kvazipilietiniu dariniu“. Gal ir esu kvazipilietis. Nesirengiu gintis, nes nesuvokiu, ką reiškia būti kvazipilietiniu dariniu. Nors naujadarų įvedimas apyvarton yra, kita vertus, smagus dalykas - pavyzdžiui, tiktų kvazi-omni peturbacinis kokios nors žalmargės išmilžis. Gretintinas su kvazi pilietiniais dariniais.

Atleiskite, bet jau visiškai kvailai ir pavojingai skamba V.Radžvilo kaltinimas, kad „Logiška Santalkos praktikuojamo nomenklatūrinio pilietiškumo baigtis – faktinė sąjunga su radikaliomis ir antivalstybinėmis jėgomis.“ Kodėl toks nepagrįstas kaltinimas pavojingas? Jei V.Radžvilas laiko save piliečiu be kabučių, tuomet, turėdamas tokios, galimai valstybes saugumui vertingos informacijos, nuo kurios priklauso valstybingumas, privalėtų nedelsdamas pranešti atitinkamoms tarnyboms. Antraip neatliktų savo pilietinės pareigos.

Be pareigų, piliečiai turi teises. V. Radžvilo straipsnis labiau primena nuskriaustų ambicijų sąrašą – nesutarė su Santalkos vadovybe, Santalkos vadovybė „paredagavo nesusitarus, neatsiklausus...“ Smėlio dėžės argumentai. Nereikia stebėtis, kad, susirinkę savo žaislus, dėl ambicijų, mano, kad nuėjo į kitą smėlio dėžę. Dabar sako, kad jų smėlis yra smėlesnis, nei tas, paliktoje iš nuoskaudų dėžėje... V.Radžvilo straipsnio pavadinime yra vienas jo turinį gerai atspindintis žodis – „miražai“. Kai pats miražą susikuri, tai su miražais ir tenka kovoti. Tik tuščias jėgų švaistymas kovoti su nesančiais dalykais...

Slogu, kai talentingas filosofas, užuot ieškojęs sąlyčio taškų, dialogo, mėgina eiti etikečių klijavimo, nepagrįstų kaltinimų keliu.

Galima būtų pastebėti gana įdomių ir graudžių paralelių tarp V. Radžvilo paleisto gandonešiško Santalkos pavojaus Lietuvos valstybingumui ir „Lietuvos ryto“ paskvilių ir užmarštin nuėjusių (ar tikrai?) V.Ždanovo laikų. Anuomet irgi pakakdavo vieno kito užsakomojo straipsnio, naikinančio bet kurią kiek šviesesnę politinę ar kultūrinę prošvaistę. Po vieno tokio straipsnio partiniai Ždanovo smogikai visuose laikraščiuose ir žurnaluose nulinčiuodavo beatsirandančias „antivalstybines jėgas“. V.Radžvilas pasakė, R.Valatka pasigavo, A.Matonis patvirtino. Žiū, jau ir yra antivalstybinis priešas Nr. 1 – Piliečių (atleiskite, kad be kabučių). Kiek kainuoja „Lietuvos ryto“ tiesa (siūlyčiau jiems naują laikraščio pavadinimą „Lietuvos ryto tiesa“ – šiek tiek būtų sėkmingai tęsiamos komjaunuoliškųjų tiesų tradicijos). Skirtumas tarp anų laikų „antivalstybinių jėgų“ medžiotojų ir nūdienos laisvosios (ar tikrai?) žurnalistikos atstovų nedidelis – anais laikais jų peršamos tiesos kainuodavo 1 kapeiką, kartais dvi. Šiandien R.Valatka siūlo gana pigiai – tik 2,5 lito už vieną tiesos egzempliorių (savaitgalio tiesos su priedais kainuoja kiek daugiau).

V.Radžvilo straipsnį ir išvedžiojimus, ko gero, paskatino tik asmeninės ambicijos. „Lietuvos rytą“, ko gero, skatina didėjanti Piliečių santalkos, kaip NEPRIKLAUSOMOS visuomeninės organizacijos, įtaka. Juk dar visai neseniai niekas i PS dėmesio nekreipė, nekritikavo, nekoneveikė, sąmokslo teorijų nekūrė. Akivaizdu, kad PS veikla pastaruoju metu kažką labai erzina. Konkurencijos dvasią pajuto ne tik politinės partijos ir oligarchų klanai, finansuojantys masines informacijos priemones, bet ir kitais keliais einančios, bet panašių tikslų siekiančios visuomeninės organizacijos. Tik be reikalo. Mano manymu, PS su nieko nekonkuruoja ir su nieko nesivaržo. Gal ir be reikalo.

Kad ir kaip norėtųsi kai kuriems publicistams, ir jiems, ir mums tenka sėdėti ir dalytis žaislais toje pačioje smėlio dėžėje – Lietuvoje. Užuot ieškoję priešų, galėtų apsidairyti ir suvokti, kad priešų ten, kur jų ieško, – nėra. Ieškokite, ponai, kitur. Antraip tektų perfrazuoti straipsnio pradžioje cituotą A. Ždanovą. Beliktų pakeisti metus...

Tačiau nesinori baigti A.Ždanovo leitmotyvais. Galbūt labiau šiandienos situacija atspindi kone prieš 5 dešimtmečius rasti šie Algimanto Mackaus žodžiai:

Ar dar atsimenat mane, Trys Kryžiai,/ kai Jūs ramybę žaisdamas drumsčiau? / Nerūstaukit: tada mes buvome karžygiai, /šiandien - kovojame kiekvienas sau,/ šiandieną savo vardą dulkėse rašau.“

Bernardinai.lt