Kas kovoja su korupcija Lietuvoje? Kas dar kovoja?

Aplink pasidairius, atrodo, kad bene tik STT ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija – VTEK. Ši gal neįvardija korupcijos tiesiai, bet juk nepadorus, savanaudiškas valdininkavimas yra būtinoji prielaida ir tiesusis kelias. Juo eina „konkursai“ savam kandidatui, otkatai, reketavimas kad ir paties prezidento (dar nenušalinto) vardu, laisvų laikraščių ir laikraštininkų viešieji pirkimai. Bet pirminis šio gėrio šaltinis – mirštanti etika, atmetama kaip šventeivų prasimanymas ir viršininkų pajuokos objektas. Apie viršininkų psichologiją, beje, galima pasiskaityti Vinco Kudirkos raštuose. Dabar jo „Lietuvos tilto atsiminimai“ atrodo kaip korupcijos elementorius. Iš tos carizmo kultūrinės erdvės taip ir neišėjome. Įraukė atgal.

Satyra tuo ir gera, kad jos galima nepastebėti. Dokumentus paprasčiau ignoruoti. Bet nelemtosios VTEK sprendimai erzina. Su jais kovoja teismai, tai yra, etikos pažeidėjai per teismus. Kitas būdas – menkinti VTEK sprendimus, atseit, koks nors nustatytas didelių viršininkų savanaudiškumas, protekcionizmas, nepotizmas, tai ne nusikaltimas. Nors ir valstybės turto, taipgi europinio, gerokai nusemtų. Juk „visi“ taip daro. Ir kol teismas nenuteisė – „vsio zakonno“. Bet VTEK sako: negražu. Ir kad teismai formaliai atplovinėja negražius dalykus (naikina tokį VTEK vertinimą!) – tai irgi negražu. Išties negraži nesąmonė. Nutaria, kad gobšus valdininko elgesys – vis dėlto gražus. Galų gale neapsikentusi apie tai viešai prašneko VTEK pirmininkė. Žinoma, turėjo gauti per dailią galvą. Ilgai netruko.

Nepriklausomas šališkas dienraštis (NŠD) griežtai supeikė VTEK, kam ši institucija supeikė premjerą G. Kirkilą. Ir tai esanti pačios VTEK kaltė, jeigu įstatyme apie tarnautojų etiką neapibrėžta, kiek smėlio grūdelių sudaro krūvą, o kiek – ne. Tokia savo pasyvia laikysena, vien pasyviai diegdama formalų teisingumą (šis žodynas – NŠD) nepriklausoma VTEK tiesiog skatinanti valdžios veikėjus gauti teismuose etikos pažymėjimus. K. Prunskienė nesavanaudiškumo sertifikatą jau gavo (ir sekančią dieną vėl įklimpo), o G. Kirkilas, regis, dar ne; todėl premjero šalies dienraštis taip sunerimo. Apskritai, eiti prieš STT (nenustebkim išvydę) ir VTEK, tai pagalba korupcininkams, nors laikraštis ir sakytų, kad to nesiekė.

Teisingumo dėlei pastebėtina, kad NŠD nepritaria Lietuvos administracinių teismų vėlimui į etikos bylas; todėl turbūt – ir šių teismų naudojimui politinėse procedūrose kaip antai buvusių KGB agentų arba nušalintojo prezidento apiplovimas. Bet tąsyk prieiname prie administracinių teismų visagalybės problemos, kai jų sprendimams nebėra aukštesnės kasacinės instancijos, kokia natūraliai būtų Aukščiausiasis Teismas. Ir jeigu jau prokurorą baus teisme už pastangas ginti viešąjį interesą, tai net jis neturės kur skųstis! „Velniop tą viešąjį interesą“ taps teisėsaugos norma.

Padėtį galima buvo pataisyti, bet to nenorėjo nei administraciniai teismai, nei vykdomoji valdžia, tad ilgai stumdytas Teismų įstatymas liko klišas.

Matyt, VTEK, gadinanti nuotaiką korupcinei sistemai, bus toliau menkinama teismų sprendimais, murdoma propagandos priemonėmis, kol sunyks kaip neva „nereikalinga“ Liustracijos komisija.

Korumpokratijai svarbu įsiskverbti ir į prokuratūras, kad jos nekovotų prieš, bet padėtų. (Pavyzdžiai Panevėžy, Šalčininkuose...) Dar kartais jai kliudo ONTT, FNTT, jeigu tose struktūrose yra priesaikai ištikimų ir valstybę ginančių pareigūnų. Kai būtent tokie atleidinėjami (ir iš VSD), aukščiausioji erdvė turėtų labai susirūpinti. Kitaip, jeigu dar ir valstybės vadovą po metų pakeis korumpas, gausime Lietuvoj visai tobulą posovietinį režimą – pilnutinę korumpokratiją.

Paksininkai tikisi šią procedūrą pagreitinti.

Nuotraukos autorius Zeneka.

Bernardinai.lt