Nežinau, kada pirmą kartą pasijutau nejaukiai, pamačiusi išdėliotas savo mintis savo akivaizdoje. Kada apskritai jas pastebėjau? Ir kokia esu su tokiomis mintimis, netinkamais veiksmais Dievo akivaizdoje? Esu verta užuojautos ar pasibaisėjimo? Ir stoviu tarp to netinkamo elgesio, minčių sutrikusi ir nusivylusi savimi. Ir žinau, kad skausmą dėl savęs tokios tegaliu pajusti Dievo akivaizdoje.

Ką dabar man su savimi daryti?

Gyvenu daugiau ar mažiau lydima sėkmės-nesėkmės ir susitaikiusi su savo pačios įprastu gyvenimo ritmu, savo akibrokštais, net nebesivarginu vertinti minčių kaitos, kuri lygiais ar nelygiais tarpais virsta akivaizdžia realybe. Tokia akivaizdžia, kad imu permatyti save kiaurai, o tai reiškia, jog slapčiausi, net man pačiai nežinomi paviršiai iškyla kaip liudijimas manęs pačios. Ir tokios, nuo kurios norėčiau nusigręžti lyg nepažindama, norėčiau neprisiminti ir vis kartoju: netikiu tokiu savo veidu. Bet jis stovi įkyriai prieš mane, bado akis, erzina širdį ir ieško keisčiausių būdų pasislėpti nuo savo trūkumų, netobulumo, riboto žvilgsnio, supančiojančio visas ateinančias mintis ir vis begimstančius siekinius išsklaido, iškreipia, net suniekina. Kas tai, į ką norėčiau nežiūrėti, ką norėčiau paneigti. Ir ar nepaneigčiau tada dalies savęs?

Stoviu ir nenorėdama savęs matyti vis save sutinku – už kiekvieno mane pralenkiančio šešėlio. Ir ko laukiu ir tikiuosi? Kad pasikeisiu? Ar tai įmanoma? O gal mano silpnybės yra  nedaloma mano asmenybės dalis? Gal jos žymi mano žmogiškumą? Jeigu taip, kodėl jaučiuosi tokia sužeista – žmogiško trapumo tokie aštrūs kampai.

Suvokiu, kad manyje kažkas nedera, kai veiksmai ir mintys veda tolyn nuo to įvaizdžio, kuris yra siektinas. Pirmiausia turiu pažinti save tokią, kokia dar nesu ir galbūt niekada nebūsiu, tačiau trauka to harmoningo paveikslo link yra tokia didelė, kad jį atpažįstu beveik nesąmoningai. Vis rėžia ir rėžia širdį mintis, kad nekreipiu dėmesio į galimybes, kurios yra suteiktos kaip dovana pamatyti savo veidą „į Dievo paveikslą ir panašumą“.  Ir tuojau pat atsiranda šimtai priežasčių nuo Jo nusigręžti – man per sunku. Per daug sudėtinga. Klaidu. Juolab kad atsikračius vienos blogybės jos vietą užima kita. Ir vėl praeina laiko, kol ją suvokiu, atpažįstu ir įvardiju, kaip nereikalingą naštą, kaip žeminamą ženklą. Ignoruodama tuos ženklus dažniausiai smengu smengu į žeminamas būsenas, prarasdama asmenybės orumą. Viso gyvenimo savęs kūrimo istorijoje esu labiausiai apleista tomis akimirkomis, kai nepataikau į Dievo žingsnių ritmą – kaskart. Kartkartėmis praleidžiu negirdomis užuominas, kad ne tie akcentai svarbiausi. Ir tada prasideda drama – lieku su savo ribotumu, savo žemiška vienatve, uždarau save į formą, kurioje nesutelpu.

Užuominos griūva viena po kitos garsiai duždamos. Iškalbingai sekioja iš paskos, kartais užbėga prieš akis, pažeria akivaizdžių įrodymų, kad nebegali būti su tokia iškreipta siela. Esu kviečiama lygiuotis į iškilesnįjį. Dabar grįžtu prie labai svarbios įžvalgos. Tikinčiajam atpažinti harmoningą ir siektiną – pavyzdys akivaizdus: įsikūnijusio Dievo gyvenimas, Jo palikta išmintis Raštuose, Jo paveikslas. Tai yra atskaitomybės taškas mintims ir veiksmams. Bandau lygiuotis į Viešpatį. Jis leidžia, prašo, kviečia ir kviečia tai daryti. Mano gimimas yra pirmasis Jo kvietimas bendrauti ir kartu kurti iš tų apsilankiusių užuominų savo asmenybę, su kuria būtų gera būti. Esu kviečiama tapti tokia pat Dievo mintimi, kuria Jo buvau pašaukta gyventi. O aš vis mindžiukuoju, blaškausi. Girdžiu Viešpatį sakant:

– Atėjau ir pasilikau, kad nepailstum. Kad nenusiviltum. Kad pasitikėtum. Kad pajėgtum tikėti. Netrukdau tau gyventi pasirinkto gyvenimo – jį pašventinu, jei prieini. O nepasirinktą gyvenimą su tavimi pačia pasiimu sau, kaip dovaną, jei tu sutinki.

Ir štai stoviu čia apkabinta.

Mes bendraujame ir mums yra gera. Didžiausiame apleistume – jei tai gali suvokti. Todėl labiausiai viliuosi tos suvokimo dovanos – visada, malonės būti nepaliktai pačiai sau. Nesu pati sau atskaitos taškas. Į Dievą žiūriu, kad save pamatyčiau tiesoje.

Skaičiuoju savo gyvenimo akimirkas, kuriomis man pavyko pasistiebti, peržengti mane uždariusias ribas, prasiskverbti į savita, nepaaiškinama logika apgyventą pasaulį. Jo harmonija net neleidžia atsidusti – rodos, išnyks kaip sapnas. Ir nepaaiškinama šypsena nedingsta iš akių – čia paslaptis Viešpaties, kuris sustojo gyventi manyje. Nors akimirkai.

Klausausi.

Klausausi užuominų šnekos.