Nežinau, ar Vilniaus – Europos kultūros sostinės projekto autoriai nesigaili prieš kelerius metus deklaruoto siekio „nuelitinti“ aukštąjį meną ir pakylėti „žemosios“, vadinamosios „popsinės“ kultūros statusą. Gal nebūtinai taip pažodžiui buvo deklaruotas projekto siekis, bet būtent apie iliuziją dėl šių dviejų kultūrų suartėjimo galvojau, kai visą savaitę įvairiausio „popso“ veikėjai linksminosi, komentuodami Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Arka“. Dažnas komentaras priminė kiek senesnius laikus. Bet „popsas“ neturi atminties. Tad linksmi vieno populiaraus radijo informacinės–pramoginės laidos vedėjai tikrai nežinojo, kad jų komentarai akivaizdžiai priminė abstraktaus meno nušvietimą sovietinėje spaudoje. Pavyzdžiui, to meto žurnale „Švyturys“ spausdintą ir dažnai įvairių veikėjų kartotą pasakojimą, kaip beždžionei buvo duota dažų, ir ji nutapė abstraktų paveikslą. Atseit nė kiek ne blogesnį už žinomo abstrakcionisto J. Pollocko.

Panašumą į anuos laikus sustiprino linksmų laidos vedėjų skambutis santechnikui ir klausimas, už kiek jis suvirintų tokią pat konstrukciją kaip V. Urbonavičiaus skulptūra... Liaudies atstovai radijo bangomis buvo raginami kurti ir radijui siųsti dažnutes. Atsiliepusieji guviomis eilėmis komentavo kūrinį, kurio nematė. Na, nebent „Vakaro žinių“ laikraštyje spausdintą nuotrauką... Visas šis šou priminė pasisakymus visuotiniuose dirbančiųjų susirinkimuose, kai, partijos ir valdžios nurodymu, liaudies masės entuziastingai kritikavo ir smerkė poetus bei dailininkus, kurių iki tol nei skaitė, nei girdėjo – A. Achmatovą, B. Pasternaką, M. K. Čiurlionį... Skirtumas gal tik tas, kad tarybinės liaudies atstovai valdžios nurodymu piktinosi dėl pjudomų menininkų kūrybos formos ir turinio. Laisvos rinkos sąlygomis gyvenantys mūsų tautiečiai žiniasklaidos atstovų buvo raginami piktintis ir piktinosi ne tik kūrinio forma, bet ir paskelbta jo kaina (žinoma, per didele). Nors, spėčiau, kažkur kirbėjo ir šūkio ant sienos „Menas priklauso liaudžiai“ prisiminimas... Būta ne vienos tokios laidos. Ir publikacijų...

Tiesa, galima buvo prisiminti ir kitas analogijas – visų pirma miesčionių minios priešiškumo kūrėjui mitą, atsiradusį XIX a. Tai, kas vyko, galėjo atrodyti ir kaip šio mito įsikūnijimas. Bet tik atrodyti, nes pasipiktinimas vienu iš trijų darbų, sukurtų VEKS‘o projektui, pagal kurį Neries krantinėje pastatytos trys modernios skulptūros, kilo tikrai ne spontaniškai. Laidose išsakytos nuomonės beveik pažodžiui kartojo daug anksčiau kai kurių Vilniaus savivaldybės politikų argumentus ginče dėl skulptūrų pastatymo. Ginče, kurio objektas buvo ne meno kokybė, o sprendimo teisė ir VEKS‘o kontrolė.

V. Urbonavičiaus „Arka“ buvo pasitelkta kaip dar vienas viešosios įstaigos, kurios vadovė netrukus po tokio audringo pasipiktinimo buvo nušalinta, veiklos ydingumo įrodymas. Kitos dvi – R. Antinio ir M. Navako - skulptūros kiek labiau konvencinės, tad jos VEKS‘o piktadarybių iliustracijai mažiau tiko. Kadangi V. Urbonavičiaus skulptūra sumontuota iš industrinių elementų, buvo galima pristatyti ją kaip paprasčiausią „chaltūrą“. Tiems, kurie šį „įrodymą“ sukonstravo, tikrai nerūpėjo tiesa. Jiems nerūpėjo, kad darbus projektui atrinko rimti ekspertai, kad V. Urbonavičius, kaip ir kiti du projekte dalyvaujantys skulptoriai, yra tikrai iškilus menininkas. Tuo labiau nebuvo net pabandyta suprasti šį darbą – sąmoningai provokuojantį, skatinantį galvoti apie mūsų santykį su aplinka ir kultūra, apie poveikį jai. Galu gale tai, kad darbas jį mačiusiuosius glumino ar stebino, taigi tikrai veikė, vertė suvokti, buvo pateikta ne kaip jo jėgos, o kaip menkystės įrodymas... Žmonės, kurie naujausiais meno reiškiniais nesidomi, nes, kaip patys nuoširdžiai prisipažįsta, jų nesupranta, buvo padaryti teisėjais ir kritikais.

Tad negirdimas liko balsas tų, kurie sakė, kad V. Urbonavičiaus darbas preciziškai apgalvotas, tad jo atlikimui tikrai reikėjo didelių kūrybinių, projektinių ir techninių pastangų. Už projektui skirtus pinigus – tokius pat, kaip ir kitoms dviem skulptūroms, V. Urbonavičius sukūrė darbą, kurio vertė toli pranoksta skirtas lėšas. Buvo sudarytas įspūdis, kad darbui skirti pinigai yra autorinis honoraras. Į tvirtinimą, kad honoraras tesudaro dešimtadalį kainos, niekas nekreipė dėmesio. Eilinį kartą VEKS‘as buvo parodytas niekdariu. Bet šį kartą užsipulti buvo ne tik organizatoriai, bet ir patys menininkai, projekto vykdytojai.

Skulptūra yra sunkus menas. Sunkus kurti ir sunkus suvokti. Iki šio incidento galėjo pasirodyti, kad būtent V. Urbonavičiaus ir M. Navako kartos dėka moderni skulptūra įsigyveno viešose erdvėse – pakaktų prisiminti Klaipėdos skulptūros parką, visai neseniai Vilniuje rodytus kitus šių skulptorių darbus.  Niekas su šakėmis prieš juos nekilo. Tiesa, apie šiuos kūrinius tada rašė kultūrinė, taigi – nedidelei žinovų grupei skirta žiniasklaida.

Šį kartą menas ir menininkai, deja, atsidūrė politikų interesų ir veikimo lauke ir, kaip to lauko dalyviai, pakliuvo į pramogines ir pseudoinformacines nacionalinės žiniasklaidos laidas bei straipsnius. Skulptoriai ne pirmi kultūros žmonės, kuriuos užgriuvo toks „dėmesys“ ir tokia retorika. Jų vietoje gerokai anksčiau buvo intelektualai, paveldosaugininkai, restauratoriai. Jau beveik metus toks dėmesys skiriamas VEKS‘o ir Tūkstantmečio projektams. Dabar atėjo menininkų ir meno kūrinių laikas. Baisu, bet neabejoju, kad „objektų“ ir taikinių bus daugiau. Neabejoju, nes įprotis siekti savo tikslų, suvedinėti sąskaitas, šalinti konkurentus su žiniasklaidos pagalba Lietuvoje plinta kaip gripo epidemija. Pradėjo politikai, bet netrukus iš jų patirtį perėmė kitos profesinės grupės – gydytojai, teisininkai, verslininkai... Dabar ir kultūrininkai. Visos šios dramos dalis ta, kad tie, kuriems tokia situacija nepriimtina, dažnai kaltina žodžio laisvę.

Bet ar žodžio laisvė, tai yra laisvė išsakyti savo nuomonę tikrai leidžia pjudymą? Šis klausimas natūraliai kyla stebint, kaip Lietuvoje žiniasklaida dalyvauja politinėse (ir ne tik) kovose.

Mažos šalies mažoje visuomenėje, kurios politinė ir kitokia kultūra trapi, neturinti senų tradicijų, labai lengva peržengti ribas. Visokiausias. Lyg ir nepastebėjome, kaip nacionalinės siekties žiniasklaida įžengė į bulvarinę zoną. Kaip reiškinių ir procesų kritika ir patikrintų bei įrodomų faktų siekiantis tiriamasis žurnalizmas pakeičiami įtarimų, nuogirdų ir spekuliacijų mišiniu, apeliuojančiu ne į protą o į emocijas. Iš pradžių gal atrodė, kad visuotinis suprastėjimas yra laikinas. Dabar jau taip nebeatrodo. Nebeatrodo, nes žiniasklaidos, kaip ir politikos, Lietuvoje lieka vis mažiau ir mažiau. Ir vis daugiau – noro vienu metu pataikauti miniai ir ja manipuliuoti. Ir daugėja tokio pataikavimo bei manipuliavimo specialistų.

Žinių ir informacijos lauką vis labiau užima jų didenybės viešieji ryšiai. Vyksta įvaizdžių karai, kuriems nėra pasirašytų tarptautinių konvencijų dėl draudžiamų ginklų, dėl civilių – t. y. beginklių ir silpnųjų apsaugos ir pan. Va taip viešiesiems ryšiams pajungta žodžio laisvė ir peržengia visas ribas – etikos, garbės, žmogiškumo... Belaisviai šituose karuose neimami. Tų, kurie, kaip V. Urbanavičius ar M. Navakas ir Robertas Antinis, niekada nesirūpino savo įvaizdžiu plačiojoje žiniasklaidoje, nors visada vertino ir saugojo savo gerą vardą pažįstamų ir kolegų aplinkoje, apsišaukėliai ekspertai nepagailės, nors vienintelė jų kaltė – kad jie patikėjo VEKS‘u kaip kultūros projektu. Deja, žiniasklaidoje ir ne žiniasklaidoje vykusios kovos dėl šio projekto kontrolės padarė milžinišką žalą požiūriui į modernią kultūrą ir meną Lietuvoje. Panašiai kaip žiniasklaidoje kariauti politikų informaciniai karai padarė milžinišką žalą požiūriui į politiką ir pačius politikus. Esama tiesioginio ryšio tarp akmenų, lėkusių į Seimo langus ir „diskusijos“ apie VEKS‘ą bei apie Neries krantinės skulptūras.

Bernardinai.lt