Žmogus pasirengia, prisitaiko prie dienų kaitos, kad jose derėtų. Savo santykį su kitais žmonėmis, pasauliu atspindi nusiteikimų, besikeičiančių nuotaikų spalva. Įvykius nešančiam laikui parenkame tam tinkamą gyvenimo būdą. Galime išsirinkti ir tam tinkamą spalvą. Apsirengti ja. Kad nusiteiktume tinkamai ir pilnatviškiau išgyventume tam tikrus laikotarpius, kuriais nužymėti mūsų metai.

Gavėnia yra pelenų spalvos. Gavėnios įvykių kontekste ši spalva įgyja sakralumo. Norėčiau apsirengti ja taip, kad atrodyčiau šventiška ir tuo nekalbaus susikaupimo laiku. Susikaupimas visada nekalbus. O sužinoti tuo laiku galima labai daug. Tylus susimąstymas kaupia kaupia savyje išgrynintus, išgedėtus, pelenų spalva padengtus grynuolius. Ką slepia nedidelis pelenų kryželis ant kaktos, pažymėdamas mane Kristaus ženklu? Žinau, kad nejučiomis galiu tą matomą ženklą nubraukti, jį gali nulyti lietūs ar nupustyti vėjai, tačiau aš vis vien jaučiu tą kryžiaus ženklą labiausiai matomoje vietoje ir taip tampu Kristaus pakeleive Jo kelionėje į kančią. Tai metas, kai valandėlei pažymėta pelenų braižu, pasikviečiu į savo vidų visą tragiškąją mūsų pasaulio, visatos Dievo istoriją ir kiekvieno asmeninę Dievo istoriją.

Pirmiausia, prieš apsivilkdama pilką gedėjimo rūbą, peržvelgiu saulės, žolės ir žiedo spalvos gyvenimo detales ir žiūriu, ką galėčiau pakviesti sau bendrakeleiviais. Neinu gedėti viena. Mano istorija eina kartu su manimi. Ir aš ją mokau paslėpti savo ryškumą, vienas kitą perrėkiančius garsus, lenktyniaujančias žodžių raides – visa tam susikaupimo ir rimties metui surikiuoju į lentynas, sudedu giliai nišose, visa slepiu uždaroje erdvėje, kad nesiblaškyčiau. Sustabdau dėmesį ties Dievo ašara. Dabar tas laikas, kai negaliu net jos nušluostyti. Ji pati turi nuriedėti dėl mūsų visų – dėl mūsų visų kaltės ir išgelbėjimo.

Pagrindinė atvira erdvė paruošta naujai patirčiai, nors ir aš šiuo momentu norėčiau pasitraukti į užkulisius. Sunkiausius momentus norėčiau praleisti giliausiose nišose ir dalyvauti tik epiloge – gražioje ir iškilmingoje baigtyje. Tačiau tas laikas dar neatėjo – niekada neateina neišgyventas laikas. Negaliu jo praleisti, peršokti, negaliu jo ignoruoti. Kiekviena valanda yra su tam tikra savo esme. O dabar ji – susikaupimas liūdesiui.

Kaip galiu susikaupti liūdesiui, kad jis manęs neslėgtų – kad liūdesys neliūdintų? O išgrynintų mintį apie Dievą, išgrynintų mano pasaulio pačius sunkiausius momentus ir leistų juos matyti susietus su Kristaus kančia, nes tik Dievo akivaizdoje kančia įgyja vertę. Surenku visų pragyventų metų skausmą ir ateinu prie nuliūdusio, pasmerkto Dievo, parodydama tuo savo bendrystę su Juo. Ateinu kartu išgyventi skausmą. Prašau, kad Jis manąjį skausmą palaimintų, o aš Dievo skausmą pagarbiai ištylėčiau, susikaupimo metą Jį pagarbinčiau. O kad nors truputėlį suprasčiau, kas čia vyksta! Žmogaus drama pavirto Dievo drama, tragedija su laiminga pabaiga, nes tai yra Dievo ir žmonijos tragedija, todėl yra tokia netikėta atomazga, laiminga atomazga, sumokėta dieviška kaina. Bet ji dar toli. Dabar pradžia tragedijos kulminacijos. Kiek metų ir kartų laukė stebuklo iš Dangaus! Ir laukimas išsipildė tokiu nesuvokiamu būdu, kad bandau jį suprasti kaskart apmąstydama Dievo pasirinkimą, apstulbinusį netgi angelus.

Kodėl žmogaus nepavyksta nustebinti?!

Ir pradedu skaityti tikėjimą prikeliančius ženklus laike, ties mano pėdomis, ten kur šalia eina Dievo veidas – pasmerktas, sužeistas ir atstumtas. Dabar atidumo metas. Vienišųjų akimirkų branginimo metas, kai atsiskyrėliškai pasilieku sau tik vienintelę Dievo kančios paslaptį. Kiekvienas iš mūsų pasiliekame – savo žvilgsniui ir protui, ir... tikėjimui.

Bernardinai.lt