Gavėnios laike, tylos, nusiraminimo savyje laike, įsiklausymo ir paslapties laike, susikaupiu nenumaldomai, neatšaukiamai artėjančiam Dievo atsisveikinimui su Jo žemiškuoju gyvenimu – tokiam skaudžiam atsisveikinimui. Nepriimtas Dievas. Ir sužeistas. Mirtinai sužeistas mano pasirinkimo. Pasmerktas mirčiai savo kūrinio. Mano sugebėjimas neatpažinti gėrio, neatpažinti mano Dievo ir visų Dievo, užmiršti gera, ką Jis skelbė savo darbais ir savo mokslu. Užmiršti, kad Jis yra mano Kūrėjas, mano gyvenimo palaikytojas. Kasdien savyje neatpažindama Dievo gerumo apsilankymo, pasmerkiu Jį vienatvės mirčiai ir Jį, visiškai apleistą, išvarau Kryžiaus keliu. Negana to, seku Jį, norėdama įsitikinti, kad Jis bus nukryžiuotas.

Čia stoju akistaton su savo pasirinkimu. Dalyvauju toje apgailėtinoje, tragiškoje žmogaus ir Dievo susitikimo scenoje. Dievo mirtyje išryškėja visas žmogaus tragizmas. Deja, esu ta, kuri pasmerkia ir kartu ta, kuri palydi pasmerktąjį Jėzų į Jo nukryžiavimo vietą. Bet palydžiu su gailesčiu. Su širdgėla. Viliuosi, kad būsiu tarp tų verkiančių, Jo gailinčių moterų.

Tarp tų moterų, kurios tylomis palydi Jėzų – nors iš tolo. Sau pažadu, kad palydėsiu Jį visą Kryžiaus kelią.

Pradedu Jį lydėti anksčiau – nuo Alyvų kalne ištartų žodžių: „Mano Tėve, jei ta taurė negali aplenkti, bet ją turiu gerti, teįvyksta tavo valia“. Po šios ištarmės prabyla tik tyla – nuščiūva žmogaus širdis, ji nebekelia klausimų ir neatsakinėja – ji garbina Dievą, pasirinkusį kančią, kad mano gyvenimas galėtų susitikti su Jo gyvenimu. Tik tokia kaina įmanomas laimingas gyvenimas su Dievu. Stebuklingai laimingas bet kokiomis aplinkybėmis. Ir tokiomis, kai mūsų „teesie, Tėve, Tavo valia“ kardinaliai pakeičia gyvenimą. Tuomet atsiremiu į Dievo jėgą. Dabar visa atlieka Jis pats. Pripažįstu, kad mūsų sprendimams reikalinga dieviška išmintis, reikalinga Jo stiprybė ir Jo gailestingumas. Ir reikalingas mūsų kantrus stovėjimas po Dievo Dangumi.

Ir dabar, gavėnios apmąstymuose, matau save stovinčią kartu su visais toje minioje, išsirenkančioje Barabą ir pasmerkiančią Kristų mirčiai. Daug kartų esu taip pasirinkusi, tuo demonstruodama savo trumparegiškumą. Geriausiu atveju, galbūt tylėsiu, kai teks pasirinkti: su Barabu man nepakeliui, tačiau ir su Jėzumi per sunku. Taip galima pratylėti visą gyvenimą neapsisprendus, ką renkuosi. Nežinau ar rėkiančioje minioje yra daug tylinčių. Tačiau riksmas „Nukryžiuoti Jį“, į Piloto klausimą: „Tai kas man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“, buvo garsus, visa užgožiantis, aiškiai  pasirenkantis ir lemiantis. Tas pasirinkimas dar kartą nuo pirmųjų žmonių pasirinkimo, parodė, kad istorija kartojasi ir žmogaus santykis su Dievu lieka įtemptas ir ne žmogaus naudai. Tik Dievo bejėgystės galia gali tą santykį perkeisti. Ir Dievas pats prisiėmė mūsų kaltę ir apkabino Kryžių, kaip mūsų išgelbėjimą. Prisiėmė mūsų žmogiškumą, paskui kančią, kad dovanotų mums savo dieviškumą. Kryžiaus kelias, tai kelias nueiti prie Dievo. Jei suprasčiau, kad gyvenimo kančios yra kartu mano išgelbėjimas, būčiau laiminga bet kokiomis aplinkybėmis. Būčiau nuo tų aplinkybių nepriklausoma. Būčiau priklausoma tik nuo Dievo. Tačiau be malonės to pasiekti nepajėgiu. Net suprasti to nepajėgiu. Kodėl Dievo pasiaukojimas yra suprantamas, o mano pačios – ne?

Vėl išeinu į Kryžiaus kelią.

Ir stoviu nesiryždama juo eiti.

Čia „Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti.“ Čia žmogus deda tašką savo santykiui su Dievu. Ir net nenujaučia, kad naują sakinį pradės rašyti pats Dievas tą santykį paversdamas šventu.

Čia „Viešpats Jėzus paima nešti kryžių.“

Vykdydamas Dievo Tėvo valią , Jis paima taikos kryžių, mūsų sutaikinimo su Dievu ženklą. Pripažindama Jį Dievu ir matydama tą patį Dievą po kryžiumi, apstulbstu. Kokia turėtų būti didelė blogio jėga, kad ją nugalėti galima tik visišku atsidavimu, vedančiu į mirtį. Dievo atsidavimu ir Dievo mirtimi, kuri yra viltis. Dėl tos mano vilties Viešpats ir paima kryžių. Koks didelis Dievo gailestingumas, kad pamynęs savo visagalybę pasilenkė ties mano bejėgyste.

Vėl išeinu į Kryžiaus kelią.

Įsiklausau į Jo kančią, išgrynintą, permatomą – visa žmogaus ir Dievo istorija praeina Kryžiaus keliu. Čia Viešpačiui Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių. Nors ir ne savo noru, tačiau tai rodo, kad kiekvienas žmogus paženklintas kryžiaus ženklu. Čia Viešpats sutinka savo motiną, ramina verkiančias moteris. Ir mane verkiančią tame kelyje. Verkiančią pasmerkto Dievo ir savo pačios silpnumo.

Tyliai, kaip maldą šnabždu: „Viešpatie, yra mūsų gyvenimuose tų tyliųjų, palaikančių Tave, kuriuos gal tik ašaros išduoda esant su Tavimi. Ir šią akimirką norėčiau vieno: nebijoti pravirkti savo ir Tavo bejėgystėje, tuo susivienyti su Tavimi: ir verkiu dėl Tavo kančios pasaulio kančios akivaizdoje.“

Tas gailestis mane gelbsti. Galbūt ta viltis gelbsti mano žmogiškumą - Veronikos asmenyje galima įmatyti kiekvieno žmogaus troškimą nušluostyti Viešpaties kruviną veidą drobule. Jai reikėjo drąsos tą padaryti, ir mums jos reikia. Priartėti prie Dievo įniršusios minios akyse ir paremti Jį, pasakyti, kad esu visai šalia Jo, kad Jį užjaučiu. Gautą Jo atvaizdą laikysiu savyje, kaip Dievo meilės įrodymą. Suprantu, kad būdama tokia dvilypė, bandysiu tą paveikslą išstumti iš matomos erdvės, bandys išstumti ir kiti malonesni akiai vaizdai, tvyros priešakyje, bet tik akiai tie vaizdai malonesni, vidinis žvilgsnis juos turėtų perprasti, nors truputėlį pasistengus. Tereikia plačiau apsidairyti – mūsų visų Viešpats laukia atokiai stovėdamas. Jis visada laukia atokiai, mūsų neužgoždamas.

Vėl išeinu į Kryžiaus kelią.

Viešpats tris kartus puola po kryžiumi dėl mano ir pasaulio kančios. Dėl to kad aš brangi, kaip ir Jo kančia. Ką ištyli mano širdis parpuolusio Dievo akivaizdoje? Esu sumišusi ir pilna prieštaringų jausmų. Esu prislėgta kaltės ir tuo pačiu jaučiu, kaip Viešpats dar ir dar kartą mano kryžių užsikelia ant savo pečių. Jaučiuosi apglėbta neįmanoma Dievo meile. Jis keliasi, vis keliasi iš naujo ir lyg vydamasis visos žmonijos laimę, pasiekia Nukryžiavimo vietą. O aš noriu apeiti šią vietą. Žmogui per sunku pakelti Dievo mirtį. Dievo kančios ir mūsų laimės išsipildymo vieta yra lyg nesutaikomi prieštaravimai: Dievo kančia yra mūsų laimės pradžia. Šio didžiausio paradokso akivaizdoje esu tuo pačiu metu menka ir didinga, už kurią buvo sumokėta Dievo kančia ir mirtimi.

Jau Kryžiaus kelio pabaigoje:

„Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus.“

Ir jeigu aš čia tebestoviu, tai jausiu, kaip kryžiaus ženklas įsirėžia mano vidinėje atmintyje, kad vis pasikartodamas teiktų man gyvenimą. Kaip pati negailestingiausia tikrovė Dievo gailestingumo pavidalu – Dievas ant kryžiaus. Jo mirtis teikia žmogui gyvenimą, nes Dievo akivaizdoje mirtis tėra regimybė.

Dar viena ir dar viena Kryžiaus kelio stotis.

„Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus“ ir čia prasideda žmonijos ir Dievo dialogas.

„Viešpatį Jėzų laidoja.“

Ką jaučiu matydama mirusį savo Dievą. Ko laukiu, ko tikiuosi? Laukiu visko. Dievo mirties akivaizdoje sustiprėja tikėjimas iki neįmanomybės. Dabar tikiu, kad Dievas tikrai ateis į mano gyvenimą. Dievo mirtis atneša tai, kuo nebegalėjau būti: Dievo vaiku, Dievo draugu. Dievo mirtis kartu žymi ir pabaigą, ir pradžią. Nesibaigiančiojo istorija dabar tampa ir mūsų istorija.

O dabar lieku gedėti prie Dievo kapo, kol dar neatėjo vilties laikas, vis apmąstydama, vis iš naujo eidama Kryžiaus kelią su Viešpačiu.

Kad ir kur eičiau, susitinku jį su Kryžiumi. Ir save?

Bernardinai.lt