Net priartėjusi prie bankroto krašto, Rusija vis tiek nori pradėti „Gazpromo“ vamzdžio tiesimą Baltijos dugnu į Vokietiją kompanijos „Nord Stream“ vardu. „Gazpromas“ turi ten 51 proc. akcijų, o jį patį valdo Kremlius, pernai savo vaikui suteikęs įstatyminę teisę turėti ir žaislą – „privačius“ ginkluotus dalinius. Tiek žinių, kad būtų aiškiau, kam nepatinka.

Švedijai nepatinka, jos Vyriausybė kol kas atsisakė leisti naudoti tam projektui jos teritorinius vandenis. Estija atsisakė leisti net tyrimus. Suomius ir latvius gali nupirkti. Lietuvos Vyriausybė, manau, kai reikės, pasakys NE be išlygų. Ekologinė katastrofa, nekalbant jau apie karinę politinę jūros plotų aneksiją (prisiminkime užsimojimus į Šiaurės ašigalį), gali paversti Baltiją nauja Negyvąja jūra, o pakrančių tautas stumti atsitraukti tolėliau.

„Nord Stream“ ignoravo Europos Parlamento reikalavimus dėl nepriklausomų ekspertizių (pati pasamdė ir sumokėjo tyrėjams 100 milijonų eurų) bei kompensacinių garantijų dėl galimos žalos. (Prisiminkime, kaip Rusija atsisakė suteikti nuolaidžiai A. Brazausko Vyriausybei raštiškų garantijų dėl Nidos gręžinio D-6 pavojaus Kuršių nerijai.) Užtat vamzdžio statytojai paskelbė taip pat mums, kad turime teisę kaip visuomenė ir Vyriausybė pareikšti pastabų apie internete įdėtus aplinkosaugos tyrimų tomus... iki gegužės pradžios. Tiek žinių. Pareiga „supažindinti“ atlikta.

Primenu, kad praėjusiais metais Europos Parlamento Peticijų komitetas, o paskui ir visas Parlamentas priėmė dokumentą dėl šio projekto keliamos ekologinės grėsmės. Lietuvoje peticijai buvo surinkta  apie 30 000 parašų, o darbui vadovavo ir peticiją komitete pristatė Radvilė Morkūnaitė, dabar kandidatuojanti į Europos Parlamentą. Kitą svarbų dokumentą, Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) ekspertizę, praėjusią savaitę svarstė Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto saugumo ir gynybos pakomitetis. Priminsiu, apie ką kalba tie dokumentai.

Europos Parlamento rezoliucija „Dėl dujotiekio, planuojamo tiesti iš Rusijos į Vokietiją per Baltijos jūrą, poveikio aplinkai“ sako, kad „šis projektas, kaip ir kitų papildomų dujotiekių, pavyzdžiui, „Jamal II“ ir „Amber“ projektai, turėtų būti rengiamas vadovaujantis Europos bendros užsienio politikos nuostatomis dėl energetikos ir visapusiškai atsižvelgiant į jų poveikį aplinkai bei ES valstybių narių saugumui“ (mano pabr. – V. L.). Aišku, pirmiausia čia manoma apie aštuonių pakrantės valstybių – ES narių – saugumą. „Nord Stream“ pakanka to, kad verslo partnerė Vokietija nemato saugumo problemų.

Kitos nuostatos EP rezoliucijoje skelbia, kad „projektas turi būti įgyvendinamas bendradarbiaujant su kiekviena iš Baltijos jūros valstybių“ ir jog šiuo požiūriu Parlamentas „prieštarauja dėl tokio didelio masto investicijų pirmiausia negavus poveikio aplinkai teigiamo įvertinimo“. Nurodoma ir tai, kad „pasitikėjimas šiuo ypatingu projektu išaugs, jei šalys prie Baltijos jūros galės tikrinti (monitor) darbus.“

Apgailestaujama, jog ES ir ypač Komisija teturi projekte menką vaidmenį ir kad padarė klaidą nepatvirtinusi Parlamento 2006-11-16 rezoliucijos pasiūlymo parengti objektyvų poveikio aplinkai įvertinimą; todėl Parlamentas „pakartoja savo raginimą, kad tokį įvertinimą parengtų nepriklausoma organizacija paskirta visoms pakrančių valstybėms pritarus.“

Žinoma, tai nerūpi „Gazpromui“, bet nesusirūpino nė Europos Komisija, lengvai pripažinusi „Nord Stream“ sumanymą europinės svarbos projektu.

Ypatingos svarbos būtų rezoliucijos straipsnis apie galimos žalos kompensaciją, kurios problema „turi būti iki galo išspręsta dar prieš leidžiant pradėti darbus“. Kadangi dideli dujotiekio gedimai gali sukelti komplikacijų valstybėms prie Baltijos jūros „ir nusiaubti jūros gamtinę aplinką“, tai Parlamentas „mano (considers), jog „Nord Stream“ kompanija turi prisiimti visą kompensacijų mokėjimo atsakomybę.“

Taigi Komisija raginama „atlikti patikimą nepriklausomą poveikio aplinkai tyrimą“ ir įvertinti „papildomą projekto „Nord Stream“ poveikį Baltijos jūrai.“

Nieko panašaus nepadaryta, o vamzdžio tiesėjai jau rengiasi kuo greičiau lįsti į vandenį ir dugno dumblą. Tai yra į nuosėdas, vietomis gausiai pasikaupusias nuodingų sunkiųjų metalų (ištisai Suomių įlankoje), vietomis – kurios net nežinomos – priglaudusias Antrojo pasaulinio karo nepanaudoto cheminio ginklo atsargas. Ties Gotlando sala, pavyzdžiui, tokių baisių bombų, sviedinių ir minų paskandinta 2000 tonų, o visoje Baltijoje – 80 000 tonų. Žvejai jų ištraukia tinklais ir skubiai (pažeisdami įstatymą) meta atgal. Po 60 metų metaliniai kevalai surūdiję kiaurai, o apie detonatorių būklę niekas negalėtų nieko tikra pasakyti. Jokios technologijos naikinti vietoje nėra. Jeigu iprito, dioksino ir kitų gėrybių turinys pasileis vandeny dideliais kiekiais, tai ne tik išplis dabar esami įspūdingi mirusio dugno – mirusios mūsų jūros – plotai, bet ir pakrančių gentims gali tekti ieškotis naujų gyvenamųjų vietų. Galbūt Madagaskare, galbūt Sibire – štai ten lietuvių kapinių jau dabar daug.

Apie paskandinto vokiško cheminio ginklo būvį ir grėsmę informavo švedų mokslininkų – Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto - atliktas darbas. Mūsų arealą daugiau liečia ne tik bendrieji dalykai, bet ir istorinė geografinė specifika. Tarp Gotlando salos ir Latvijos bei Lietuvos vokiečių cheminį ginklą po karo skandino sovietų laivynas. Vakarų sąjungininkai savo pasiskirtą dalį skandino prie Danijos ištisais pakrautais laivais, o sovietai tiesiog išbarstė (laivus gal pragėrė – čia draugiška prielaida). Jei ateity teks vokiškų nuodų ragauti kokiems pribaltams, tai negi čia bėda.

Taigi švedai dėsto:

„Žinių apie galimus Sovietų Sąjungos vykdytus [cheminio ginklo] skandinimus Baltijos jūroje yra mažiau, negu apie kitų valstybių skandinimus. Progresuojąs amunicijos rūdijimas sukėlė rūpestį, kad nestabili amunicija kelia augančią ir žymią grėsmę, kuri gali pasireikšti aiškiomis, išmatuojamomis pasekmėmis artimoje ateityje. Tai rūpestis, pavyzdžiui, kad aršeniko lygmuo maisto grandinėje didės prasisunkiant cheminio ginklo medžiagoms, kuriose yra metalo, pavyzdžiui, liuizitui. Paskandinta amunicija susilaukė dėmesio dėl nutiestų (jau arba planuojamų) kabelių ir dujotiekių, taip pat dėl neišvengiamų amunicijos iškėlimų žvejų tinklais.“

„Tūkstančiai amunicijos tipų (artilerijos sviediniai, lėktuvų bombos, minos) buvo paskandinta Baltijos jūroje arba individualiai (t.y. palaidai), arba kasetėse ar pakrauti į laivus, kurie po to paskandinti prakiurdant.“

„Daug laivų ir palaidos amunicijos yra palaipsniui įsiurbiama į dugno nuosėdas, kartais iki kelių metrų gylio.“

„Aršeniko ateitis (ir organiniu, ir neorganiniu pavidalu) kelia ilgalaikį rūpestį siejamą su paskandintais cheminiais ginklais. Rusų tyrėjai praneša apie „didelį išplitimą ir rūsčias anomalijas“, kai aršeniko lygmuo siekia 200 mg/kg Moseskoro paskandinimo vietoje Rytų Skagerake.“

„Nord Stream“ kompanija, Vokietijos verslo konsorciumas, šiuo metu planuoja naudoti, pradėdama 2010-aisiais, 1200 kilometrų ilgio dujotiekį numatomos 5 milijardų eurų vertės, kuris sujungs Vyborgą Rusijoje su Greifsvaldu Vokietijoje ir eis iš pradžių numatytu keliu Baltijos jūros vidury ir aplenkdamas Gotlandą iš pietryčių. Esama susirūpinimo, kad ir vienos sprogmens detonacijos gali pakakti dujotiekiui suplėšyti. Pagal vieną apskaičiavimą apie 100 000 tonų nesprogusios Antrojo pasaulinio karo amunicijos guli projektuojamo dujotiekio kelyje. Rūpinamasi, kad bet kurios vietovės išjudinimas gal sužaloti gretimus laivus. Konsorciumas dabar tikrina (screen) vietas, ties kuriomis turi eiti dujotiekis, kad užtikrintų, jog jis nesujudins amunicijos paskandinimo ir istoriškai svarbių vietų. Apie 90 tyrėjų apžvelgė dugną, kad surinktų nuosėdų pavyzdžius ir ištirtų susijusius objektus išilgai 2 km pločio koridoriaus. Detalesnis tyrimas (screening), iki 10 cm gylio, atliktas 15 m pločio [būsimos] instaliacijos koridoriuj.“

Galime neabejoti, kad „Gazpromo“ apmokėti tyrimai nesudarys kliūčių šiam politiniam verslo projektui vykdyti. O paskui nors ir „Kurskas“. Garantijų jokių; į Europos Parlamento 2007-07-08 rezoliuciją, kurioje jų pareikalauta, nekreipiama dėmesio. Vokietijai tai priimtina. Todėl tenepyksta, kai kas nors prisimena Molotovo-Ribbentropo paktą.

Beje, Europos Komisijos 2008-11-20 pranešime Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Arktikos tarp trijų svarbiausių politikos tikslų nurodoma: „Saugoti ir puoselėti Arktiką unisonu su jos gyventojais.“ Gerai tiems eskimams, samiams. Su pribaltais unisono nereikia.

Dar priminsiu šį tą iš švedų SIPRI išvadų dėl cheminio ginklo keliamų pavojų.

„Nėra galimybės identifikuoti ir saugiai iškelti ar kitaip „nukenksminti“ visos amunicijos, kuri palaidota Baltijos jūroje...“

„Analizė turi būti grindžiama platesniais šaltiniais, taip pat Danijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos ir Norvegijos archyvine medžiaga, kuri prisidėtų prie geresnio supratimo, kur amunicija paskandinta Baltijos jūroje...“

Palaukit, o kodėl ne Rusijos archyvinė medžiaga, juk tai jie prie Bornholmo ir Gotlando išmėtė bombas ir paskandino! Čia dar ir svarbus „principas, kad šalis, kuri numeta [palieka?] cheminius ginklus kitos valstybės teritorijoje be šios sutikimo, finansiškai apmoka jų sunaikinimą“. Ne gamintoja, o toji, kuri neatsakingai pasielgė.

Švedai kukliai pažymėjo, kad „kai kurios valstybės gali vengti išsamiai pasidalyti savo informacija apie skandinimus jūroje“. Kaip regis, didžiausiais šuo čia ir paskandintas. Arba šunybė.

Dalyvavau, kai Europos Parlamentas baigė rengti ir priiminėjo savo rezoliuciją „Dujotiekio, planuojamo tiesti per Baltijos jūrą, poveikis aplinkai“. Paskutinę dieną atsirado krūva pataisų (turėjom neoficialios informacijos, kad iš „Gazpromo“). Taisyklės leido dėl jų diskutuoti, „derinti“, jeigu tik bus didelis nustatytas skaičius europarlamentarų parašų. Atsirado tuoj, kiek reikia, ir tik vienas ar pusantro buvo ne vokiečių.

Disciplina. Ir išsiplovė dokumente nemaža reiklumo, ir atsirado Baltijos perlų. Pavyzdžiui:

„kadangi būtina ištirti teroristų keliamą grėsmę ir sugebėjimą veiksmingai reaguoti kilus šiai grėsmei...“

Estų ir lietuvių teroristų grėsmė būsimam vamzdžiui neabejotina. Todėl geriausia bus veiksmingai reaguoti iš anksto ir vamzdžio atidarymo dieną – nelemtąją, jeigu taip atsitiktų – dislokuoti virš jo Rusijos Federacijos arba „Gazpromo“ privatų nedidelį karo laivyną. Kai dugne gulės Rusijos nuosavybė (D. Medvedevas: ginsim visomis priemonėmis), kas dar ginčysis, jog neutralių tarptautinių vandenų aneksuoti negalima?

Vokietija tikrai neatsiųs kreiserio, kad pamojuotų vėliavėlėmis: „rebiata, ką čia veikiat?“

Todėl, jeigu krizė neprismaugs visų oligarchų oligarcho Kremliaus, artimiausias laikas gali būti lemtingas mūsų laisvės ir pačių Baltijos tautų ateičiai. Didieji trumpalaikės naudos interesai Europoje patys nestabdys Rusijos ekspansijos. Gali tekti daryti tai Lietuvai – už Europą, nes neturim kur trauktis.

Ir tegul niekas neklaidina, neva Lietuvos nesutikimas su avantiūristiška vamzdžio statyba ignoruojančia Europos Parlamento valią neturės nei galios, nei įtakos. Turės. Mes ne Baltijos jūros eksperimentinės kiaulytės ir norim gyventi. 

Bernardinai.lt