Menas, o ypač vaizduojamasis, yra labai slidi tema. Pradėjęs kalbas apie jį rizikuoji būti apšauktas neišmanėliu, profanu ar tamsuoliu. Ši galimybė didėja, jei tavo pašnekovas — tiesiog kurianti, mažai kam žinoma asmenybė, kuriai žodžių junginys „tapti žinomai“ skamba juokingai. Kita vertus, kai sutinki ne tik gerą, bet ir talentingą žmogų keista būtų nepasidalinti šiuo džiaugsmu su kitais. Tai, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis rastis šiam pokalbiui...

Kalbino Valdas Kilpys.

Kai parašiau tau laišką apie tai, kad norėčiau pašnekinti atsakei: „Nei aš kokia žymi tapytoja, nei veikėja, tiesiog šiaip — žmogus iš gatvės.“ Žinai, kartais žmonės „iš gatvės“ ir turi neatrastų galimybių...

Visi mes — „iš gatvės“ arba „paprasti žmonės“, nes visi esame mirtingi. Dievų mieste vaikščiodama nesutikau, žvaigždes stebiu danguje, o pasipūtėliai, save įsivaizduojantys kažin kuo man tiesiog neįdomūs.

Pažįstu keletą šviesių, ypatingų žmonių, kuriuos verta kalbinti, gera susitikti. Jie turėtų ką papasakoti. Pagalvojusi suskaičiavau dešimt, po to dar ir dar — daugelis jų verti knygos.

 

Vis dėlto, kad skaitytojui būtų aiškiau, papasakok kas esi, kuo dabar gyveni?

Esu šios Žemės gyventoja. Tai pats tiksliausias apibūdinimas. Man čia gražu, gera būti. Gimiau ir augau Anykščiuose, gražioje šeimoje, gerų žmonių apsuptyje, ten mokiausi, lankiau dailės studiją. Su mumis dirbo nuostabūs jauni dailininkai, todėl ilgai maniau, kad menininkai yra kitos planetos žmonės.

Besimokant Kaune, Aukštesniojoje meno mokykloje teko sutikti įvairių meno ir „prie meno“ žmonių, tad požiūris į daugelį reiškinių keitėsi. Baigusi mokyklą jaučiausi turinti daug žinių, noro jas perduoti. Jaučiau moralinę skolą dailės vadovams ir labai norėjau dirbti dailės studijoje. Tarsi netyčia gavau panašų pasiūlymą, dvejus metus dirbau mokykloje dailės mokytoja. Tai buvo įdomus, daug gero man ir, tikiuosi, mokiniams davęs laikas. Po to darbai reklamos studijose – taip pat savotiška patirtis. Atėjo laikas šeimai, gimė vaikai, aišku, gyvenimas pasikeitė iškart ir ilgam laikui. Tai ir didelė laimė, rūpestis ir ištisinis mokymasis būti kartu, nusivylimai ir džiaugsmai. 

Šiuo metu dirbu dizainerio maketuotojo darbą, užsiimu interjero kūrimu, sienine tapyba, o kai galiu — pati sau duodu laisvę. Tai labai svarbu.

Laisvė man – kai galiu piešti, tapyti. Tapyba – tai kalba, mintys, jausmai. Kasdien bendraujant, šnekant to nepasakai, kažkas lieka, kaupiasi, didėja, kol pasidaro per sunku tylėti. Tada griebiu dažus, teptukus ir sakau, ką jaučiu, ką galvoju.

 

O iš kur tas potraukis tapyti?

Nežinau, tiesiog noriu piešti, tapyti; bemaž kylu į padanges nuo to jausmo, nuo spalvų, linijų — tai užburia. Niekas nesuteikia tiek laimės, kaip pradžia, kai tik paimi teptuką, turi viziją ir pradedi... Pabaiga ne visada džiugina, bet tada dar labiau norisi dirbti kol gausis taip, kaip matai.

 

Po... nepamenu kiek metų beveik atsitiktinai susitikome tavo darbų parodoje Kauno architektų namuose. Kas paskatino ją rengti?

Tamsta pakliuvai visai neatsitiktinai. Norėjau, kad būtum. Apie parodą svajojau nuolat, tik vis pamąstydavau, kad iki šiol nesukūriau nieko tokio, be ko pasaulis negalėtų gyventi. Artėjo mano jubiliejus ir artimieji „pagrasino“, kad jį tikrai švęs. Liepė pagalvoti, kaip pasidaryti šventę. Tada įtikinau save, kad paroda — tai rodymas to, ką darai.

Žinojau, kad niekam niekas nuo to nepasikeis, tik man pačiai. Drąsos suteikė artimi mano sielai žmonės, kurie pirko, norėjo gauti kaip dovaną mano paveikslus, nešė juos į savo namus. Tai man didžiausias įvertinimas ir paskatinimas. Noras buvo toks didelis, kad tai ištarus garsiai viskas klostėsi savaime — salė, rėminimo darbai, draugas, sutikęs groti per atidarymą. Pakviečiau pačius artimiausius. Vėliau gailėjausi dėl to, kad kai kuriuos žmones išsigandau kviesti.

Kauno architektų namų parodų salė — viena geriausių Kaune, ypač personalinei parodai. Tos senos, storos, nelygios sienos, nišos, ta dvasia, kuri ten sklando... Kai susitarėme daryti parodą, pabuvau salėje viena, paglosčiau tas sienas, padėkojau, kad jos mane priima. Dar gyvi mokslo metų atsiminimai, kavinė „Antis“, ten pirmąkart girdėta ir matyta „Pink Floyd“ „Siena“ , užhipnotizavusi dviem seansams, gyvenimas su grupės draugais, ir visa tai, kas aplink vyko, kas susiję su žodžiu „jaunystė“.

Paroda vadinosi „Be pradžios, be pabaigos“, nes gyvenimas yra amžinas, eina ratu, kažkam prasideda, kažkam baigiasi. Krinta vanduo iš dangaus, bėga per medžius, pripildo gyvybės, pereina per šaknis, nuteka gilyn, apsuka ratą ir vėl sugrįžta kaip Saulė, kaip Mėnuo, kaip dangus ir žvaigždės. Ir labai gerai, kad tai amžina. Man gražus toks pasaulis, pilnas gyvybės, pilnas paslapties.

 

O parodos kam labiau rengiamos — sau ar lankytojams?

Manau, kad pirmiausia sau. Jaunystėje galvojau kitaip, norėjau visiems parodyti gyvenimo prasmę ir esmę, maniau – jei mano paveikslus pamatys, kas nors bent akimirkai pasikeis, atsivers. Dabar nebenoriu niekam nieko įrodyti, tiesiog tapau ir džiaugiuosi. Egoizmo skatinama noriu rengti parodas, o kai mano artimieji ar netyčia užklydę žmonės nudžiunga, mane ištinka dviguba laimė.

Yra tokių dailininkų, kurių darbų neeksponuoti būtų nusikaltimas — gilių, stiprių, kurių paveikslai ilgai lieka atmintyje. Man parodos reikalingos, einu pažiūrėti, kas kuo gyvena, kaip tapo, piešia, kaip mato pasaulį.  Daug gerų parodų atsimenu lyg šiol.

 

Kokios mintys dabar, kai baigėsi šurmulys, nuslūgo įspūdžiai?

Parodos yra gėris pirmiausia pačiam dalyvaujančiam. Pamatai savo darbus kitoje erdvėje, sulauki kritikos, pastabų, pagalvoji, ką nori daryti toliau. Patys darbai pradeda rodytis kiek kitokie.

 

Tavo darbuose dažnai kartojasi amžini simboliai – angelas, medis, žmogus. Kodėl ir kuo jie tau artimi? Ar nesinori ieškoti labiau neįprastų temų?

Medžiai labai išraiškingi, keičiantis šviesai, metų laikui vis kitokie. Jie turi gilias šaknis, prisimena mano senelius, mus pergyvens ir ramiai sau toliau siūbuos. Taigi A. Baranauskas rašė, kad „miške lietuvis ko verkia nežino“ – gražu ir gera į medžius žiūrėti. Kai stovi po žydinčia obelim pagalvoji: kas gali būti gražiau? Ta pati obelis rudenį, apsunkus nuo vaisių arba lapkritį – nuoga, iškeltom į dangų šakom? Nežinau negražaus medžio, nebent blogai nugenėto, žmogaus sugadinto. Ant medžio nutupia paukštis ir gieda, jo šakos dangų priartina – nežinau, koks pasaulis būtų be jų...

Kodėl žmones? Gyvenu tarp žmonių, todėl stebiu veidus, akis, rankas, stengiuosi įsiminti, suprasti. Kartais nematytas veidas savaime nusitapo, neišeina iš galvos, kol nenutapau. Angelus piešiu dažniausiai iš ilgesio, kai labai trūksta kažko artimo, stipraus, amžino, to kas nekinta, nesensta, nepalieka. Tapyboje galvoju apie tikslesnį minties išdėstymą, o temos ateina pačios.

 

Kūryba ir pilkoji kasdiena — kur jos kertasi? Ar netrukdo viena kitai?

Ir trukdo, ir padeda. Esu visokia, turiu ir labai tamsių pusių, stengiuosi keistis į gera. Kasdienybė išryškina visas puses, kartais žlugdo, tampa nuobodybe, bando pasibaigusią kantrybę, bet kartais reikalinga kaip savitas ritmas, stabilumas. Kūryba – atitrūkimas, pabėgimas, buvimas su savimi. Tyla ir klausymas, stebėjimas to, kas vyksta aplink ir viduj. Darbas su savimi.

 

Jei kas netikėtai brangiai nupirktų visus tavo darbus. Ir dar pasakytų: „Rita, tu tik piešk, tapyk – padarysiu iš tavęs menininkę žvaigždę“. Sutiktum?

Visai užsisvajojai (juokiasi). Nieko prieš, kad nupirktų (ir dar brangiai), Net labai už. Dėl žvaigždės jau sunkiau – netikiu (ypač dailėje) žvaigždžių darymu. Ateini prie paveikslo ir jauti jėgą, arba ne, net jei tas stilius ar autorius nepatinka, darbai vis vien kalba. Aišku, vyksta protegavimai, bet, manau, be ilgesnės perspektyvos. Gerbiu tuos, kurie Dievo duotais gabumais ir savo darbu pasiekia kūrybinių aukštumų.

Bet juk ne visi jaučia tą tavo minėtą jėgą. Daugeliui galima už gerą daiktą „įsūdyti“ ir visišką niekalą. Tik pakalbėk protingai, pareklamuok, ir procesas pajudės. Šiuolaikiniame pasaulyje ne visi turi jausmą, leidžiantį atskirti vertingą meno kūrinį nuo niekalo. Kaip jiems padėti?

Tikri, geri meno kūriniai dažnai išryškėja bėgant metams. Daug visko eksponuojama, manau, kad vietos užtenka visiems. Reklama taip pat daro įtaką, bet menas yra jausmų ir intelekto sintezė, taip reikėtų ir rinktis — pirmiausia tą, kuris tave užkabino.

Paveikslas privalo provokuoti, turi prie jo sugrįžti dar kartą. Ateiti kitą dieną, vienas, be pagalbininko, dar ir dar pažiūrėti. Net patiems artimiausiems, kai noriu padovanoti paveikslą, sunkiai atspėju, kas ką pasirinks. Visada renkasi pats žmogus.

Kiekvieno supratimas, skonis yra lavinamas. Patarimas vienas — kuo dažniau ateiti į parodas. Ten bemaž visada rasi ką nors gero, įsimintino, ryškaus. Stebint, lyginant vienus su kitais, matant įvairovę ir ateina supratimas, kas patinka, kas vertinga.

Bernardinai.lt