Rusija buvo pasirengusi invazijai, kad sustabdytų Gruzijos nutolimą – slinktį artyn Europos Sąjungos ir NATO. Taip konkrečių Kremliaus tikslų švietė prezidento M.Saakašvilio nušalinimas arba užimant sostinę Tbilisi ir pastatant valdomas figūras, arba pakertant jo valdžią kaip nesugebančią, atnešusią šaliai nelaimes.

Čia būtų nesunku nubrėžti įdomių palyginimų su 1991 m. sausio agresija Lietuvoje, bet kol kas likim Gruzijoje.

Suvokim Gruzijos Respubliką kaip valstybinę visumą, tad ir su Abchazijos bei Pietų Osetijos autonomijomis, kurios Rusijos globoje ir nurodymu neva „nori daugiau“.

Rusija pasirengė karui prieš Gruziją beveik visomis priemonėmis, tad ir propagandos srityje. Jai žūtbūt reikėjo gruzinų ginkluotos akcijos, ir šiaip taip ją išsikvietė. Dviejų valstybių karinis susirėmimas, kurio nebegalėjo pridengti jokie „separatistai“, padėjo sukurti dar vieną apgaulę – neva karas prasidėjęs tik tada, 2008 m. rugpjūčio 8-ąją, kai M.Saakašvili įsakė nuslopinti rusų sunkiosios artilerijos židinius šiauriniame Cchinvalyje, iš kur jau kelios dienos buvo griaunami Pietų Osetijos gruzinų kaimai. Ir jau antrą parą vyko invazija iš Rusijos į Gruziją nelemtuoju Rokio tuneliu. "Ką būtų pasakę gruzinai, jeigu nebūtume reagavę", klausia Michaelis Saakašvili knygoje "Kalbu jums apie laisvę" (ką tik išleido "Baltos lankos"). Daugelis paskelbė tai jo klaida.

Kai Olimpinių žaidynių Pekine išvakarėse, 2008 m. rugpjūčio 7 d. rytą rusų tankų kolonos ir kita kariuomenė veržėsi Roki tuneliu iš Rusijos Federacijos į Gruziją, M. Saakašvili teko sunki atsako dilema. Jis dar pusantros paros dvejojo, nes kiekvienas atsakomasis veiksmas buvo blogas. Kaip rašo savo knygoje, "vieną dieną įsijungiau rusų televiziją ir apstulbau sužinojęs, kad gruzinai rengiasi karui. Rusų sausumos armijos vadas tvirtino, kad mes planuojame įžiebti konfliktą per olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, rugpjūčio 8 dieną."

Jau prieš tai, kai liepos pabaigoje į Abchaziją įvažiavo papildomi 200 Rusijos tankų ir vyko keisti sprogimai Sočyje, Suchumyje, Galyje, prezidentas iš užsienio įsakė nepasiduoti jokiai provokacijai. Skubiai grįžo, kad prižiūrėtų ir šį suvokiamą pavojų. Rugpjūčio pirmomis dienomis iš Cchinvalio į Rusiją jau buvo išvežti beveik visi gyventojai, rugpjūčio 4-5 dienomis suintensyvėjo neva separatistų sunkioji artilerija, kurios Pietų Osetijos valdžia negalėjo gauti kitaip, kaip iš taikdarės Rusijos, o rugpjūčio 6-ąją vietinis "prezidentas" E. Kokoity paskelbė, jog gruzinų kaimus reikia "išvalyti" - jų tiesiog neturį daugiau būti. Rugpjūčio 7 - ąją rusų "nesuvaldomi" osetinai (plg. B. Makutinovičiaus gaują Vilniuje) tęsė kanonadas, Rusijos 58-oji armija jau žygiavo Gruzijos žeme, o šios prezidentas, rusų "taikdarių" generolo patartas, ėmė ir paskelbė apie vienašalį ugnies nutraukimą. Pats per televiziją! Tačiau niekas kitas nepaskelbė apie invazijos ir agresijos nutraukimą.

Dar kitą dieną Gruzijos prezidentas jau apsisprendė, davė įsakymą gintis ir priešintis. "Reikėjo sustabdyti rusų pajėgas, bent laikinai". Ir liko kaltas kaip užpuolikas - karo pradininkas. Deja, ši nesąmonė ir neteisybė liko įtvirtinta Vakarų šalių vadovų pataikaujančiuose pseudoprotestuose, neva Rusijos veiksmai prieš Gruziją - tai "neadekvatus atsakas" į Gruzijos pradinį karinį veiksmą. Šiais laikais, kai tiek daug reiškia viešieji ryšiai, o kare - propaganda, toks Kremliaus veiksmų papeikimas virto jų pateisinimu, ir tai buvo svarbiausia tarptautinė Rusijos pergalė.

Gruzijos diplomatine klaida tapo jos kariuomenės įžengimas į Gruzijos miestą Cchinvali. Toks pasaulis. Tada rusų aviacija puolė miestą. Iš jo nedaug liko.

Knygoje, kurią citavau, M. Saakašvili pripažįsta ir daugiau klydęs (jeigu jo adekvatus atsakas rugpjūčio 8-ąją ir būtų klaida). Antai tikėjęsis, kad V. Putinas sutikęs pasipriešinimą pradėsiąs tikras derybas. "Visada maniau, kad lemiamos atakos sulauksime iš Abchazijos". Ne itin gerai skamba: "gruzinai, matydami kaip čečėnai leidžiasi žudomi [gal vertimo klaida?], manė, jog rusai nepereis įteisintos sienos..." Teisinga taktinė mintis buvo Rokio tunelis - sprogdinti, užgriauti invazijos koridorių, bet... "pavėlavome vieną ar porą valandų". Ir svarbiausia, "iš pradžių mes pralaimėjome komunikacijos karą, tai akivaizdu". Rusija buvo jam ypač gerai pasirengusi, o "visuotinis karas" (M. Saakašvilio nusakymu), reiškė dar ir kibernetinę ataką - priemonė jau išmėginta prieš Estiją ir po to patobulinta Gruzijai.

Žinoma, tai ne tie dalykai, dėl kurių prezidentą dabar pagrįstai kaltintų nepatenkintieji, reikalaudami jo atsistatydinimo. Ten priežastys kitos, nepamirštant Rusijos valdžios tikslų. Demonstracijos, nepatenkintųjų „dėl pralaimėto karo“ užkimštos ir pažadėtos blokuoti sostinės gatvės nuostabiai sutampa su ką tik užkirsto kariškių maišto, karinio perversmo planais. Atsakomybė už negerų NATO manevrų pasekmes, žinoma, būtų tekus Gruzijai. Tą iš anksto padėstė D.Medvedevas. Visa laimė, kad Rusijai taip nesiseka.

Tad kokias gi tikras klaidas padarė M. Saakašvili?

Klydo kartu su gruzinų tauta, jei manė, kad galima eiti su velniu obuoliauti neprarandant nei obuolių, nei maišo. Kentė Rusijos diversijas, agresyvius grasymus ir mėginimus įsiveržti per kalnus, ekonominius užpuolimus 2006 m. ir vėliau, net Gruzijos lėktuvų apšaudymus ir numušimus virš Gruzijos teritorijos, ir vis nedenonsuodami rusų kariaunos išprievartauto E.Ševarnadzės parašo, kad Gruzija jungiasi į NVS. Tempė ir manevravo, kadangi Kremlius ligi 2008 m. pabaigos buvo įsipareigojęs palikti visas bazes, išeiti iš Gruzijos teritorijos, net iš Gudautos bazės Abchazijoje. Nejau įvykdys?

Prisimenu 1992 m. liepą – rugpjūtį. Stiprėjantys teroristiniai puldinėjimai Lietuvoje, Medininkų žudynės, o kita vertus – laukiamas naujos Sąjungos sutarties pasirašymas. Ir Baltijos, ir Pietų Kaukazo valstybės buvo pareiškusios, kad nesirašys. Tai ką, nejau bus nauja devynių respublikų SSRS, o mus paleis? Neįtikėtina, kam tada teroras? Svarstėme pagal patirtį, ne kaip Vakarų naivūs demokratai, kad vis dėlto kas nors turi įvykti. Ir įvyko – rugpjūčio devynioliktąją, vieną dieną prieš gimstant naujai devynių Sąjungai. Neleido net pamėginti.

Tad nejau dabar Rusija, vis dėlto išvedanti bazes iš Gruzijos, išeis ir iš Abchazijos? O kariuomenės prigrūdo visą Šiaurės Kaukazą - kam? Kad pasitiktų išvedamus iš Abchazijos? Žinoma, ko nors reikėjo laukti. Galbūt vardan ilgai siekto tikslo Gruzija vis dar buvo formali NVS narė. O Rusija, tos pačios NVS vardu ar priedanga kadaise gavusi JTO mandatą, laikė atskirtuose Gruzijos regionuose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje savo kariuomenę kaip „taikdarius“. Šiek tiek taikdarių ten turėjo ir Gruzija, tad atrodė sutinkanti su dviprasme padėtimi. Svetima kariuomenė negalėtų būti kitoje suverenioje valstybėje be tos valstybės sutikimo, o čia - neva ne svetima, neva sutinkant... Gruzijos parlamentas nerimo, jau ne kartą buvo balsavęs, kad šalis turi išstoti iš NVS, tačiau Vyriausybė ir Prezidentas to nedarė. „NVS vadovų suvažiavimai – bent proga pasikalbėti su V.Putinu“, paaiškino Briuselyje prezidentas M.Saakašvili. Už tokį malonumą galų gale teko brangiai mokėti.

Juolab, kad matant įtampas buvo sukrutėjus ir Vokietijos sąžinė. Bukarešte, NATO viršūnių susitikime pavasarį ji pasisakė, kad Gruzijai, kaip ir Ukrainai, nereikia siūlyti Narystės veiksmų plano. Tai buvo pataikavimas pykstančiai Rusijai, o Vokietijai liko atsakomybė, jei toks Vakarų svyravimas, Maskvai atrodys, palieka Gruziją kaimynės malonei.

Gal todėl Vokietijos užsienio reikalų ministras netrukus pasiūlė jau jo šalies inicijuotas, lyg ir tarpininkaujamas, derybas. Panašiai 1990 m. pavasarį Prancūzija kreipėsi į Kremlių, siūlydama net savo paslaugas, kad SSRS - Lietuvos derybos įvyktų Paryžiuje. M. Gorbačiovo politinis štabas atsakė smūgiu Lietuvai - ekonomine blokada. Gal ta nauja valdžia Lietuvoje grius, nereiks nė atsakymo. Dabar dėl Vokietijos pasiūlymo, kurį Tbilisis priėmė, Kremlius taipogi turėjo pasijusti kebliai. Jei atmes savo draugės Vokietijos žingsnį, turės mažiau pagrindo tikėtis, kad ši 2008 metų pabaigoje dar sykį blokuos Narystės veiksmų planą Gruzijai. Nenaudėlis M. Saakašvili pamažu stiprės... Todėl Rusija paprašė laiko pagalvoti... ligi rugpjūčio! Ir sugalvojo. Atsakymas F.W. Steinmeieriui buvo rugpjūčio karas prieš Gruziją.

Visi jį pralaimėjo. Visi šį tą laimėjo. Laimėta aiškumas, kas yra kas. Europos Sąjungos vadovas N.Sarkozy atskrido į Maskvą ir sustabdė Maskvos karą, ne kokio nors Kokoity ar Bagapšo. Maskva gal pirmą sykį priėmė Europos Sąjungą. Kiti penki Europos šalių vadovai susirinko Tbilisyje budėti, ar bus sostinės šturmas. Rusija norėjo sukurti įspūdį Vakarams, kad Gruzija - tai karas. Toliau nuo jos, nes ir jus įvels! Tačiau kur kas labiau paaiškėjo, kad būtent V. Putino "partneriškoji" Rusija - tai karas. Jis gali būti įjungtas bet kada, kai Kremliui atrodys, kad apsimoka. Tad ir Vakarai turi atsižvelgti į Rusijos klaidų galimybę. Pasirengti visokiems judesiams.

Dabar ji pasirašė sutartis pati su savimi (savo statytiniais Cchinvalyje, Suchumyje) ir pristūmė rusiškus dalinius prie pat užimtų teritorijų "sienos" su Gruzija. Iš čia lengva vėl pulti. Penki tūkstančiai rusų kareivių ką tik buvo pasirengę ištiesti brolišką pagalbos ranką gruzinų pučistams. Gal teks bausti ir Azerbaidžianą, jeigu "Nabucco" projektas eis pirmyn, o Kremliuje nutars tam priešintis visomis priemonėmis.

Todėl Kaukazo karas niekad nebus baigtas, kol jo nebaigs Rusija. Arba pati nepasibaigs.

Nuotraukos autorė Zeneka

Bernardinai.lt