Esu vieną akimirką viena.

Esu vieną akimirką ne viena.

Ir tame akimirksnių virsme išgyvenu vienatvę ir išgyvenu bendrumą. Besikeičiančio laiko veide išgyvenu šias patirtis, kurios suvienija mane su pačia savimi. Suvienija ir su kitais.

Kas mane prakalbina? Kas mane pripildo? Iš kurių erdvių laukiu atbalsio sau?

Girdžiu atsimušant prisilietimą ir sugrįžtantį aidu iš kiekvieno mane girdinčiojo. Mano balsas prašosi, kad į jį būtų atsakyta. Mano kelionės metas yra ieškojimų metas tokių šaltinių, tokių erdvių ir tokių užuoglaudos kampelių, į kuriuos atsimušusi mintis ar judesys grįžtų kupinas gyvybės, jėgos, prasiskleidimo, kad grįžtų prisipildę naujomis ištarmėmis. Mano minties platumas, intencijos skaidrumas, vidinė nuostata palydi prie esančio, kurio link stiebiuosi. Linkstu prie to, į kurį esu panaši. Linkstu prie to, kuris yra žavus savo kitoniškumu ir gali pakeisti sustabarėjusias nuostatas. Linkstu prie to, kuris gali prie manęs derėti ir linkstu prie to, kuris geba keisti mane pagal tobulesnį pavidalą. Tik jį turiu atpažinti. Atpažinti taip, kaip atpažįstu save savo mintyse, veiksmuose, savo ištarmėse. Ir pavadinu vardu – įvardiju savo asmenybę. Priglaudžiu visą save ir tą ateinantį kitą, kaip savastį, kaip širdies panašumą arba gebėjimą tapti panašiai į tobulesnį, gebėjimą tapti ta, kuria geidžiu tapti.

Tą akimirką, kurią esu viena, tyrinėju savo paveikslą, kartoju to paveikslo vardą ir galiu žavėtis juo tada, kai pakanka vien savo pačios ramaus buvimo be pretenzijų, be blaškymosi. Tuo momentu visi klausimai atsakyti ir atsakymai nebekelia naujų klausimų. Esu buvimo ramume, mano paveikslas yra taikoje su mano vidinėmis nuostatomis. Ir tada aš panūstu visu tuo pasidalyti ir ieškau kito, kurį pajėgčiau išgirsti, su kuriuo save norėčiau palyginti ir iš jo pasisemti.

Šaukiu ir laukiu grįžtančio aido. Šaukiu ir nukreipiu savo šauksmą, ten, kur kitas pasitinka mane su savo savitumu ir taip pat noru dalytis, taip pat laukia sugrįžtančio aido, palytėto mano patirčių. Ir ieškau, kaip ir kitas ieško, iš tiesų nepriekaištingo šaltinio, šaltinio, kuris jį pagirdytų, kaip buvo žadėta: „... kas gers vandens, kurio aš jam duosiu, nebetrokš per amžius“. Ir šaukiuosi to šaltinio, visomis išgalėmis stengiuosi prie jo priartėti, kad galėčiau prie jo priartėjus pašaukti jį vardu: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Mano ilgesys Jį pasikvietė. Mano ilgesys ištarė Jo vardą. Mano ilgesys nori išgirsti atbalsį iš Jo, nori sugerti grįžtantį aidą iš tobuliausio šaltinio. Kodėl negirdžiu? Kodėl girdžiu taip retai? Ar mano tas ilgesys dar nėra trūkinėjantis skausmas, nebegalintis likti vienas ir be atsako? Kodėl dažniausiai jaučiuosi apleista ir vieniša savo ne vienatvėje? Kad ir kaip dažnai šaukčiau į mane panašiems, slaptingiausia mano asmenybės dalis lieka nebyli, neatskleista, nepakviesta. Žmogiškumo ribos sustabdo sielos polėkį, jį susiaurina, uždaro jį įprastoje rutinoje. Tik nenutildomas šauksmas iš gelmių, ieško kitų gelmių, kurios jį girdytų. Girdytų taip, kad nebetrokščiau.

Kaip ieškau to šaltinio, kurio taip traukiama esu? Esu išmokyta melstis. Daug šimtmečių žmonija pradeda dieną ir užbaigia vakarą kryžiaus ženklu. Nukreipiu maldas į tą Šaltinį, iš kurio esu kilusi. Kreipiu kantriai ir nuolatos, ir grįžtantis aidas iš Ten mane paguodžia, mane pataiso ir papuošia. Tą akimirksnį, kurį buvau viena, keičia akimirksnis nuolatinės bendrystės su Tobuliausiu. Ir pasotinta atsidūstu – išbaigta ramybė. Tobulumo apkabinta pajaučiu amžinybės aromatą. Pilnatvės pojūtis be judesio, be minties – tik susivienijus su savo buvimu. Buvimu, kuris buvo ką tik aplankytas iš Dievo grįžtančiu aidu. Šaukiu kaip vargšė, amžinai nepasotinta, amžinai ištroškusi. Šaukiu su viltimi būti išgirsta, su viltimi, kad sulauksiu atbalsio, su tikėjimu, kad kitaip būti ir negali. Stoviu kaip vargšė, tapdama tą pačią akimirką turtinga. Ir vargšės išmalda yra iš tikrųjų turtinga dovana, tobulo paveikslo atspindys, grįžtantis į mano siaurą pasaulį, grįžtantis, kad praplėstų mano mintį ir žvilgsnį ir juos perkeistų.

Kažkada labai labai seniai, neatsimenu net laiko, tariau sau: noriu būti tobula. Tačiau gyvenimas suskilo lyg mozaikos išbarstę atskiri paveikslai – bendro piešinio taip ir nesukūrė. Koks piešinys esu Dievo mintyje? Gal mano netobulumas Dievui mielesnis, jeigu tokia yra Jo valia. Ką atsako Dievas aidu, grįžtančiu į mane? Jis taria: tavo Dievas niekada nepabaigia tavęs mylėti. Jis laukia mano šauksmo. Jį girdi, grįžta aidu atgal. Tik man belieka išgirsti, kokiu balsu, kokiu nežinomybės atskleidimu šį kartą Dievas į mane prakalbėjo. Turiu atskirti, neapsirikti, būti budri ir išmintinga, būti labai pastabi ir švelniai nuolanki Dievo aidui. Tam skirtas visas mano gyvenimo laikas. Ką gi aš turiu savo gyvenime veikti, ko siekti, jeigu ne iš Dievo ateinančio aido apraiškas stengtis išgirsti ir leistis jų vedamai. To visai pakanka. Tai yra labai daug, tiek sveria visas mano gyvenimas. Sveria tiek, kiek sveriu Dievo rankoje, Dievo mintyje. Sveriu tiek, kiek leidausi Dievo pripildoma, užauginama. Norėčiau nukreipti savo troškimus Ten, kad atbalsis sugrįžtų į mane kupinas naujumo ir būtų pripildytas sklidinai. Sklidinai pripildyta esu išbaigta ir nurimusi savyje. Kol to neįvyksta, tol tęsiasi tyli žmogaus drama jo viduje. Tik kai mano ilgesys bus pagirdytas, tik kai mano ilgesys bus nuramintas, jausiuosi tuo Dievo vaiku, kurį išgirdo.

Maldos laikas tęsiasi. Malda kreipiuosi, klausydama aido, sugrįžtančio, amžinai mane kuriančio.

Bernardinai.lt