1220 kilometrų ilgio dujotakis nuo Vyborgo Rusijoje iki Greifsvaldo Vokietijoje. Du vamzdžiai, kirsiantys penkių valstybių – Rusijos, Vokietijos, Švedijos, Suomijos ir Danijos – teritorinius vandenis, kuriais pagal projektą dujos iš Rusijos į Europą turėtų tekėti 50 metų, o gal ir daugiau. „Nord Stream AG“, kurios 51 procentą akcijų valdo Gazprom, ketina į šį projektą  investuoti 7,4 mlrd. eurų savų ir skolintų lėšų.

Beveik prieš dešimt metų projektas buvo įtrauktas į svarbių ES energetikos projektų sąrašą. Tuomet Lietuva dar nebuvo ES narė. Protesto balsai Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje pasigirdo 2006 m., kai Europos Parlamentas turejo apsispręsti dėl ypatingai svarbių energetikos projektų sąrašo. Tada šių šalių visuomenės ir sužinojo, kad projektą ketinama realizuoti joms „už nugaros“, ne tik joms nedalyvaujant, bet net ir nepaprašius jų leidimo ar pritarimo. Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos vyriausybės dar šių metų vasarą galės pareikšti savo nuomonę dėl šio projekto ir jo poveikio aplinkai, tačiau formalus pritarimas ar leidimas projekto vykdytojams nereikalingas.

Ką Lietuva šioje situacijoje gali ir privalo padaryti? Ar dujotakis, išilgai kirsiantis Baltijos jūrą, reikalingas ir naudingas Lietuvai? Koks bus jo poveikis aplinkai, Baltijos jūros ekosistemai, mūsų sveikatai?

Apie tai karštai diskutuota prieš kelias dienas Seime vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo net keturi „Nord Stream AG“ atstovai: bendrovės „Nord Stream AG“ patarėjas Baltijos šalims Romans Baumanis, Europos Sąjungoje minėtą bendrovę atstovaujantis Sebastian Sass, Espoo procedūrų darbo grupės vadovas Bruno Haelg ir „Environmental Resources Management“ konsultantas aplinkosaugos klausimais James Lea-Cox. „Pajėgos“ tikrai įspūdingos.

Pasiklausius „Nord Stream AG“ kompanijos atstovų, puikiai galima susidaryti nuomonę apie pagrindines Lietuvai skiriamas „žinias“. Kokios jos?
Pirma: nedviprasmiškai duota suprasti, kad Lietuva turi tik menką įtaką šiam projektui (leidimų išdavimo procesą vykdys Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos valstybinės institucijos). Lietuva tik pateik savo nuomonę (nuogastąvimus)  minėtoms valstybėms.
Antra: renginyje itin akcentuotas projekto tarptautinis pobūdis (suprask, „Gazprom“ čia nėra pagrindinis žaidėjas). Susirinkusiesiems buvo pateiktas nemažas įvairių ES bendrovių sąrašas, kurios dalyvauja projekte. Tokie menki faktai, kad daugelio sąraše pateiktų vadinamųjų „europinių“  įmonių akcininkas yra „Gazprom“, buvo nutylėti. Faktas, kad „Nord Stream AG“ 51 proc. akcijų turėtojas yra „Gazprom“, buvo paminėtas.
Trečia: „Nord Stream“ dujotiekį stengtasi pristatyti kaip išskirtinai komercinį ir nepolitizuotą projektą. Pagrindinė mintis tokia: Europai reikia dujų, Lietuva yra ES dalis, tad kas naudinga ES, automatiškai naudinga ir Lietuvai. Ir jokios politikos.
Ši „žinia“ verta platesnių pasvarstymų, juolab Lietuvos dujų verslą atstovavusio Lietuvos dujų asociacijos viceprezidento Sauliaus Bilio mintys daugelį vertė gūžčioti pečiais. Pasak S. Bilio Lietuvos dujų rinkoje tvyro bemaž idilija: kontraktai su vieninteliu tiekėju sudaryti, dujų versle jokios politikos nesama, ir jei kam rūpi turėti kitų dujų tiekėjų (tarkim, iš Norvegijos), tai finansiškai niekada neatsipirks.

Susitikime dalyvavusi europarlamentarė dr. Laima Andrikienė retoriškai klausė: „Tai ko mes ten Europos Parlamente ir apskritai Europos Sąjungoje jaudinamės dėl dujų rinkos monopolizacijos, priklausomybės nuo Rusijos? Tegul visi atvyksta pas mus ir pamatys koks čia rojus“. Kita vertus, S. Bilys pažymėjo du svarbius aspektus: pirmiausia tai, kad diskusijos dėl „Nord Stream“ Lietuvoje prasidėjo gerokai per vėlai, pavėlavę beveik dešimčia metų, ir kad dujų rinkos liberalizacija neįmanoma be ES finansinės pagalbos statant „finansiškai nenaudingus“ dujotiekius per Lenkiją.

Tačiau grįžkime prie renginio. Jo metu kiekvienas norintis galėjo pasiimti leidinį su gana skambiu pavadinimu: „Nord Stream“ poveikio aplinkai vertinimo (PAV) dokumentacija, skirta konsultacijoms pagal Espoo konvenciją“. Iki šiol nesusidūrusiems su Espoo dera paaiškinti, kad tai yra Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai konvencija, kurią yra ratifikavusios ir jos nuostatų laikosi dauguma Europos valstybių, bet ne Rusija.

Kitaip tariant, susiduriame su paradoksu, kai projekto vykdytojai susirinkusiesiems dalina dokumentaciją, kurioje pagal konvencijos reikalavimus išdėstoma medžiaga, tačiau niekur nesakoma, kad pagrindinė projektą vykdančioji šalis Rusija iki šiol nėra yra įsipareigojusi šios konvencijos nuostatų laikytis ir jas vykdyti.

L. Andrikienės teigimu, tokia situacija netoleruotina: „Mes turime patyrimo su kitu dokumentu – Energetikos chartija – kai žlugus SSRS Rusija pasirašė, tačiau neratifikavo Energetikos chartijos. Dabar priklausomai nuo situacijos tai laikosi, tai nesilaiko šio dokumento nuostatų, ir mes nieko negalime padaryti. Rusija jau pareiškė, kad Energetikos chartija neatitinka Rusijos interesų ir Rusijai reikalinga nauja sutartis. Kodėl šiandien aš, Lietuvos pilietė, turiu pasitikėti, kad Rusija laikysis kitos, Espoo konvencijos, kai turime tokį patyrimą su Energetikos chartija? Juk Espoo konvencijoje kalbama ne tik apie poveikį jūrai, bet ir apie žalos atlyginimą nelaimės, avarijos atveju...“.

...Keista, tačiau svarstant didžiausią paskutinių metų su energetika susijusį projektą beveik nesimatė tų, kurie tradiciškai deklaruoja esantys dideli aplinkosaugos ir energetikos žinovai. Užtat susitikime dalyvavo Gruzijos, JAV, Nyderlandų, D. Britanijos ir net Japonijos ambasadų atstovai. Matyt, rūpi...