Suklūstu kaskart nukritus medžio lapui. Ar esu tikra, kad girdėjau jį krentant? Besileidžiančio lapo kalbėjimas ramumos ore ar niršiame vėjo verpete. Kalbėjimas pačiu judesiu. Kaip išgirsti tą judesį?

Tokiu judesiu palinkstama prisiglausti. Kai peržengiama riba sauganti asmeninę, intymią erdvę, kai peržengiama riba į paslaptį, į mano sakralią erdvę, kokią sugebėjau išpuoselėti. O kiek nesuskaičiuojamų kartų sumišo mano sakralioji erdvė ir viso pasaulio blogis tyčiodamasis iš mano nuopuolio kartojo: sakiau, kad prieš mane esi bejėgė.

Ir tada įsiklausau į krentantį lapą. Tame besileidžiančiojo judesyje bandau išgirsti žinią, galbūt skirtą ir man. Viliuosi neįmanomo. Laukiu valandos, kada pasirodyčiau stebuklu Dievo akyse. Daug metų laukiu – atsidūstant Dievo laukiu. Tas atodūsis yra išlauktas, ištylėtas, išgryninantis mane lyg Šventosios Dvasios malone. „Šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą, patarimą, tvirtumą, žinojimą, maldingumą ir Dievo baimę“ priimu pagarbiai ir apmąstau jas, gyvenu jomis, dėkoju jausdama jų įtaką mano sprendimams ir pasirinkimams. Priimu tas dovanas tikėdama, vis prisimindama, kad visas mano tikėjimas yra paskatintas Šventosios Dvasios. Mano tikėjimas tampa viską galintis.

Stoviu nejudėdama. Bijodama sutrukdyti akimirksnio minčiai. Visa manyje sukaupta patirtis ieško būdų išgirsti subtiliausią išmintį. Ji buvo žadėta. Jos lakoniškas iškalbingumas, kaip koncentruota minties pilnatvė, minties pradžia ir pabaiga viename taške, išsiliejanti į savaiminį žinojimą. Išmintis stebuklinga, nes jos pažinta tiesa yra akivaizdesnė už tikrovę, ji yra Dievo minties atspindys, leidžiantis pažinti ir patirti kaip stebuklą tą tikrovę – netikėtą, vienprasmę ir neginčijamą, nepasiduodančią jokioms įtakoms. Išminties skaidrumas neleidžia klysti (nors ir išmintis sugeba pasinaudoti ir klaida, leidžiančia parinkti naujai atsiveriančias, netikėtas galimybes) ji leidžia įžvelgti taip toli, kad mintis pralenkia šio pasaulio protą ir atveria žemės ir nepažinios tikrovės visumą. Perskaičiusi Dievo ženkluose šią visumą, galiu sau tarti – čia netoliese pleveno Dievo Dvasia. Buvo žadėta, kad čia „…Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.“

Šventoji Dvasia dovanoja tokių dovanų, kurios kuria tobulą mano žmogišką paveikslą su dieviškumo užuominomis. Klaidžioju iš tikrųjų tik jų ieškodama. Ji dovanoja supratimą, kad meldimas išminties suprasti Dievo valią ir priimti ją kaip dovaną yra laimės pašaukimas – priimti kaip apsilankiusį Dievą tam tikromis aplinkybėmis, neįprastose ar skaudžiose situacijose, sutiktuose žmonėse. Suprantu, kad turiu būti pasiruošusi nuolat – Dievo valios priėmimas praplečia akiratį, suartina du visiškai skirtingus pasaulius ir tų pasaulių visumoje leidžia matyti kiekvieną iš mūsų tokį, kokie mes esame Dievo mintyje. Suprantu esanti sukurta Dievą pažinti, kad Jį pamilčiau. Dėl to pas kiekvieną apsilanko Dievas. Jo apsilankymo tylumas nuteikia tylumui manyje. Tokios kalbos niekas pertraukti negali. Tas pašnekesys sukuria erdvę, panašią į Dangų.

Ir vis tolyn ir tolyn einu, laukdama naujos krypties, naujų nuorodų. Prašau dar vienos žadėtos dovanos iš Dangaus. Stoviu kryžkelėje. Laukiu patarimo. Gyvenimas – pasirinkimų metas. Svarbiausias patarimas, kuriuo esu Šventosios Dvasios įkvėpta, tai leisti Jai mane vesti, nes „mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“. Susikaupusi girdžiu tą kuždesį: pasirinkimas dažnai būna skaudus, dažnai labai akivaizdus, kai tą kuždesį išgirstu ir išdrįstu jį priimti. Tose skaudžiose patirtyse patarimas yra Tavo švelnumas: „Tu paguoda liūdesy“.

Tavo, Šventoji Dvasia, rūpesčiu žinau savo kilmę, ir to man pakanka. Žinau dieviškąsias šaknis, ir tai mane stiprina. Vien tokios minties užtenka būti, nusakyti mano buvimo prasmei. Šventosios Dvasios įkvėptas žinojimas peržengia mano ribotumą ir pasiekia ramybės būseną.

Mano žinojimas kartu yra ir mano tvirtumas. Ir dar – norėčiau būti tvirčiausia, kai esu silpniausia. Toks mano prašymas belaukiant. Tas tylus apsilankymas – jis toks iškalbingas, konkretus ir nepaliekantis tuščių iliuzijų. Iš tiesų labai varginantis mąstymas, valdomas iliuzijų. Esu tvirta, jei nesidangstydama savo trapumu, įžvelgdama Dievo valią, ją priimu su pasitikėjimu. Išlaikyti nuolatinę laimės būseną viduje yra tvirtumas – čia laimės būsena tampa savaimine, kai prieš tai būna iškovota ir laimės būsena tai –sąmoningai paklusti Viešpačiui. Net ir pralaimėjimo atveju jaučiu paslėptąją laimingąją pusę, esu laiminga, jei, suvokdama savo paklusnumo prasmę, netrukdau Apvaizdos planams.

Besikaitaliojančių minčių ir vaizdinių verpete išlaikau žinojimą, kad kiekviena mintis apie gėrio Dievą, yra įkvėpta Šventosios Dvasios, kad įsiklausiusi galiu nesiblaškydama rasti teisingojo ir kartu guodžiančio gyvenimo galimybę. Žinojimas pagimdo tikėjimo tvirtumą, toks žinojimas, jog neįmanoma būti apleistam – neįmanoma niekada.

Kad atskirčiau netikrus vaizdinius nuo Dievo siūlomos realybės, prašau įkvėpti mane maldai – monotoniškas jos ritmas, užmigdantis mane pasauliui ir panardinantis mane Dievo Žodžio tiesoje. Prašau mane persmelkiančio žodžio, minties magijos, kai nei girdėdama, nei nujausdama, lyg atsakymą žinočiau – Šventosios Dvasios malone. Įkvėpta susikaupimo maldoje savo vidaus vienatvėje laukiu mūsų Viešpaties jau ne kaip svečio, laukiu, kaip kasdienos artimojo, kiekvienos mano akimirkos palydėtojo. Laukiu Jo tylaus apsilankymo, žinodama, kad kiekvienas apsilankymas turi savo laiką. Laukiu vildamasi Jį sutikti maldos gyvenime ir kasdienybėje, prašau išmokyti pagarbaus žvilgsnio ir pagarbios baimės, kad, nesuvokdama savo ribotumo, tų ribų neperžengčiau. Todėl norėčiau save matyti ne savo vaizduotės akimis, kur vaidinčiau sau patinkantį vaidmenį, bet norėčiau, kad mane, be jokio vaidmens, pasirinktų Šventoji Dvasia savo mokine, nes tikiu, jog kiekvienas pasaulio žmogus yra Dievo laukiamas asmuo. Čia ne tik aš ilgiuosi Dievo, bet ir Dievas ilgisi manęs. Ta pagarbi baimė tekyla nesugebant aprėpti Dievo begalybės ir Jo paslapties, Jo neperprantamos meilės: „atsiunti Tu savo dvasią, ir kyla gyvybė, ir atnaujini žemės veidą.“

Ir vėl negirdimai tylus leidžiasi medžio lapas. Vėl kalba savo judesiu. Sulaikau kvėpavimą – kad nepraleisčiau, nenubaidyčiau minties, atėjusios iš tylos. Patarta laukiu minties pilnatvės, kad galėčiau ją ištarti. Ir ištariu, kai mintys ateina darniai, viena kitą papildo ir leidžia patikėti: „Šventoji Dvasia ateis, mes Ją pažinsime, Ji visada bus su mumis, su mumis gyvens; Ji mus visko išmokys ir viską primins, ką Kristus yra mums pasakęs, ir Jį paliudys...“

Bernardinai.lt