Žinoma, Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorski‘s nenorėjo tyčia pakenkti dviejų artimų šalių santykiams. Diplomatijos užduotys apskritai visai kitokios. Bet per Lietuvos užutėkį nusirito ratilai, kai ministras įmetė keistą neprašytą akmenėlį, be jokio konteksto pastebėdamas esą, kai kurie Lenkijoje nemaną, jog Vilnius buvo lenkų okupuotas.
 Jo valia galvoti, gal taip mokykloj mokė, kad L. Żeligowski‘o legionai nusileido 1920 m. spalį į Vilnių tiesiai iš dangaus, o nebuvo pasiųsti Lenkijos viršininko J. Pilsudskio. Tas buvo lietuvių kilmės, galėtų net pilietybę gauti, todėl drąsiai rašom jo pavardę su lietuviška galūne. O ar Żeligowski‘s (folklore Žulikovskis) nusileido iš dangaus, ar atėjo iš Lenkijos, liksime skirtingų nuomonių. Todėl manau, kad Lietuvos valstybė neturėtų siuntinėti depešų su nepasitenkinimais. Nebent kiek informacijos. Šviečiamasis darbas diplomatų tarpe geriau eina prie puodelio kavos arba stiklelio čystos. Prie to stiklelio ministras gal uždainuotų ir anų laikų mokyklinę dainelę (kai dar nebuvo gimęs):„

Nasi miasta,
nasze wioski,
zdobył mieczem
Żeligowski‘.

 Taigi zdobył, užkariavo. Švaistėsi kardeliu net apie Kėdainius, ne visai prie Vilniaus.
 Paprasti Lietuvos piliečiai katalikai savo ruožtu galėtų pasimelsti už poną R. Sikorski‘į, sykiu ir už kitus Lenkijos politikus, kad mažiau darytų klaidų sesės Lietuvos atžvilgiu. Apie tokias klaidas, kaip antai mūsų priskyrimą kortų įstatyme kažkokiems „Rytams“ kartu su Vidurine Azija, lyg nebūtume šimtmečius kartu Europoje, arba majoro „Lupaškos“ darymą nacionaliniu didvyriu, nors Lietuvoje jis nebūtų reabilituotas, - verčiau kitąkart. Kol kas tiesiog atleiskime. Sakė pasakė, pasitaiko visiems.

Bernardinai.lt