Gyveno kitados jaunutė mergaitė. Ji gyveno savo pasakose, turėjo daug vardų, bet šiai pasakai išsirinko vardą – Tylintis grumstelis. Ji laikė save labai maža ir nereikšminga, bet tikėjo, kad nors truputėlį yra kam nors reikalinga. Jos vardas buvo dėlto toks, kad nuolat ji kam nors užkliūdavo, neįtikdavo arba nepatikdavo, arba per daug patikdavo. Bet ji stengėsi neįsijausti į kitų nuomonę, todėl dažniausiai tylėdavo. Ji buvo tokia trapi lyg vėjo perpučiama, saulės peršviečiama. Ir kartu ji buvo tokia rami, lyg niekas gyvenime jos nepaliestų, nors liestų ją visi – Tylintis grumstelis.

Sėdėjau šalia tėvo saugiai ir klausiausi mane apsaugančios jo kalbos. Kalba buvo tėviška, vyriška ir švelni. Nes aš ją girdėjau. Tarp mūsų buvo įsiterpusi nekalbi meilė - neklausinėjanti meilė, neieškanti priežasčių, nekurianti prielaidų, nesudaranti jokių sandorių. Girdėjau ateinančius žodžius, kurie pavirsdavo pasakos tekstu. Pasaka sujaudino mane, bet dar labiau mane stebino tėvas, kuris ramiai, neįkyriai bandė pasakyti kažką ypatingai įsimenančio, kažką, kas sugebėtų pas mane sugrįžti ir po daugelio metų. Ne vien žodžiais, bet kalbėjimo tonu ir ilgam įsimenančia tėviška logika. Stebino savo santūrumu ir jame nebuvo jokių jausmų pertekliaus. Stebino sugebėjimas perteikti ištarto žodžio sodrumą, žodžio garso sodrumą, kurį gerte gėriau į save. Dėmėjausi minčių nuotrupas, žadėjau sau, kad pasakyti žodžiai niekada nepaliks mano atminties, kad kiekviena mintis reikiamu metu grįš, kad patartų, paguostų, nuramintų. Man buvo taip jauku, kad norėjau, jog pasaka tęstųsi be galo. Ir pasaka, ir tas tėvo paveikslas, pasakojantis tokias trapias istorijas:

Tylintis grumstelis ypatingai mokėjo visus išklausyti ir buvo labai paslaptinga. Visas kitų išklausytas istorijas ji papasakodavo Dievui ir prašydavo kitiems Jo malonių- pagalbos, patarimų, paguodos. Kai kas iš pašaliečių nujautė tą paslaptį ją turint. Jeigu nepasitaisydavo jų reikalai, kaip jie norėdavo, išsipasakojus Tylinčiam grumsteliui, jie atšiauriai tardavo:

Tavo maldos niekam tikusios.

Ir ji tylėdavo. Nes nežinojo, kuo daugiau padėti ar ištaisyti padėtį. Tylintis grumstelis nugrimzdavo savin ir norėdavo tapti niekieno nematoma – taip išliūdėdavo visus priekaištus.

Sėdėjau šalia tėvo, bet jau jaučiausi nerami. Visa man atrodė taip neteisinga, taip graudu, kad tuojau pat norėjau, kad tėvas pakeistų pasakos eigą ir paguostų Tylintį grumstelį ir mane. Taip, aš neapsirikau, tėvas yra ir tam, kad mane guostų. Nors neištarė nė vieno žodžio. Jis jautė mano nerimą, tik tada to nepastebėjau, tačiau jis negalėjo pakeisti pasakos eigos. Ir pasakoje gyvenimas turi savo taisykles, tam tikrą besirutuliojančių veiksmų eigą, logiką, su kuria privalu skaitytis. Iš tokių pasakų išmokau gyvenimo logikos, kuri dažnai yra nepermaldaujama. Tik iš tėvo ramumo sėmiausi drąsos klausytis tokių pasakų ir iš jo ramumo išmokau, kad ir pasakų, ir gyvenimo liūdesį reikia išliūdėti, su pasitikėjimu laukiant jį pasibaigsiant. Klausiau tolesnio pasakojimo:

Tylintis grumstelis buvo susirūpinusi ir savo gyvenimu. Labiausiai ji bijo praleisti kokią nors, nors pačią mažiausią malonę, kuri jai vienintelei skirta. Ji gyveno tą metą, kai tikėjo, jog kiekvienas sulaukiame tik jam vienam skirtų malonių. Ji tikėjo, kad Dievo akyse yra svarbi ir vertinga, kokia bebūtų maža – čia Tylintis grumstelis. Ji tuomet tikėjo esanti vienintelė tokia ir panašių į ją nebuvo. Ji buvo tokia tyra, kad matuodavosi Dievo atvaizdą savo širdyje ir labai džiaugdavosi, kai surasdavo kokį panašumą į savo Kūrėją. Ji tada padėkodavo Dievui ir melsdavosi paskendusi savyje ir angelas paglostydavo jai galvą. O ji klausydavosi ateinančių minčių, kurias tikėdavo esant atsiųstas Dievo. Jos paprastumas padėdavo atskirti, iš kur tos mintys ateina – ji niekada nepainiodavo tų minčių su savosiomis. Dabar paklausyk, kokios mintys aplankydavo tą mielą mergaitę.

Sėdėjau šalia tėvo ir laukiau tęsinio labai rūpėjo išgirsti kokios mintys aplankydavo Tylintįjį grumstelį. Nejučia bandžiau, ką galėčiau iš šios istorijos prisitaikyti sau. Ir taikydavau sau viską, nes stebėtinai viskas tiko. O iš tiesų tikroviškesnės pasakos nebuvau girdėjusi. Ją priėmiau kaip aiškiausią realybę ir neapsirikau. Tą istoriją tėvas vadino pasaka todėl, kad būtinai ji turėtų baigtis laimingai. Su nekantrumu laukiau laimingos atomazgos, bet atomazga neskubėjo:

Tai tokios minčių nuotrupos, nes dažniausiai Tylintis grumstelis, išgirdusi mintį ir pritaikiusi ją savo gyvenime, užmiršdavo. Reikėjo užmiršti, kad minčių perteklius nevargintų. Bet keletą jų ji atsiminė ir pasikartodavo:

Nenorėk būti tuo ar tuo, norėk būti būtent tuo, kad jaustumeisi laiminga. O esi laiminga tada, kai ir kiti jaučia tavo laimę. Laimė turi tokį bruožą – aplankiusi vieną, ji apglobia ir šalia esančius. Laimė yra visa apimanti. Vienos laimė – tai tik įsivaizduotos laimės šešėlis.

Nekurk savųjų scenarijų su laimingomis pabaigomis. Ne visos laimingos pabaigos atneša laimę. Ne visi išsipildymai atveria vartus ir atvirkščiai – kliūtys sukuria netikėtas galimybes.

Prisijaukink savo nesėkmes, nelaimes, netektis, kalbėkis su tau nemielais, tave skaudinančiais žmonėmis, jeigu jie to panorėtų. Kiekvieną situaciją apgyvendink savo jaukumu, ypač išbandžiusi visus būdus pakeisti padėtį ir supratusi, kad skirta gyventi būtent čia ir būtent taip. Situaciją keiti tu savo buvimu, savo nusiteikimu, savo pasitikėjimu Dievu.

Sėdėjau šalia tėvo mažumėlę susigėdusi. Tikrai laukiau laimingos pabaigos ir buvau tikra tokią išgirsti, nes tylutėliai vis galvojau: šį pasakojimą vadinti pasaka ar istorija. Galėčiau vadinti abiem vardais, jeigu pabaiga būtų bent guodžianti. Net norėjau pasakojimui užbėgti už akių ir išgirsti pabaigą, bet tėvai paprastai neskuba, tik vaikai dar nerimastingi, o tėvas dėstė nuosekliai ir visai neskubėjo:

Buvo minčių, kurios Tylintįjį grumstelį neramindavo. Visa, kas aplinkui ją vykdavo, neteikė jai išbaigto, tobulo džiaugsmo, ramumo, viskas buvo lyg be pabaigos, o tos pabaigos ji taip ir neįmatydavo, tik vis ilgėdavosi ilgėdavosi. Ir sugalvojo Tylintis grumstelis eiti pas pasaulio išmintį paklausti, kas galėtų nuraminti jos ilgesį.

Sėdėjau prie tėvo ir staiga nuščiuvau – man buvo labai svarbu, kad Tylintis grumstelis surastų tą paslaptingąją pasaulio išmintį, kurį atsakytų viską apie mergaitės ilgesį. O tėvas toliau tęsė:

Pasaulio išmintis turi daug veidų. Ir kiekvieną sutinkame mums nustatytu laiku. Pirmąjį išminties veidą pamato kūdikis mylinčiųjų jį tėvų paveiksluose. Pasaulis ne visada pasitinka ir palydi gerumu, tačiau visa turi ir kenčiantį, ir triumfuojantį Kristaus veidą - ten kur Dievo veidas, šviečia neįprasta šviesa. Ta šviesa savo skaidrumu atidengia mums nežinomas, net neįtariamas galimybes ar gyvenimo posūkius, kurie buvo numatyti Apvaizdos.

Vis toliau ir toliau eidama Tylintis grumstelis sutikdavo veidų, kurie atsakydavo net ir į nepaklaustus klausimus. Tiesiog atsakymai išryškėdavo lyg iš niekur, lyg iš šalia esančiojo, lyg iš paslaptingojo Dvasios dvelkimo. Ir kuo toliau mergaitė ėjo, tuo daugiau jautė savyje atsakymą:

Žemėje ilgesys nenumaldomas, tai natūrali kasdieninė būsena, kuri kviečia eiti ir eiti ieškoti ir ieškoti.

Ir nuėjo Tylintis grumstelis daugiau nieko neklausdama, nuėjo vildamasi, kad nuo šiol ilgesys teiks ramybę ir šioje žemėje...

Sėdėjau šalia tėvo ir nekrutėjau, pasaka buvo be pabaigos lyg nesibaigiantis yra mūsų gyvenimas, bet šiuo gyvenimo tarpsniu supratau – ką išgyveno Tylintis grumstelis, tą išgyvena kiekvienas pažįstantis Dievą.

Bernardinai.lt