Šiaurės ledjūris – masinės lietuvių kapinės. Būtent jūra, Arkties vandenynas. Apie tai paliudijo ten buvusieji, mačiusieji ir laidojusieji.

Trofimovsko sala Lenos žiotyse. Pasakoja Ričardas Vaicekauskas. „Atėjęs Artemjevas su kitais dviem sargybiniais mus suskaičiavo ir padalijo į dvi grupes. Viena grupė turėjo dirbti ūkio darbus, t. y. aprūpinti malkomis, laužus kūrenti ir visą kitą atlikti. Antroji grupė turėjo sutemus vežti iš Trofimovsko lavonus ir laidoti juos paruoštose duobėse. Taip buvo suplanuota, bet išėjo kitaip.

Grupė kalinių, lydima sargybos, išėjo į Trofimovską vežti lavonų. Mudu su Vaclovu Vaitulioniu (Lietuvos policininku iš Nedzingės) likome kūrenti laužus, kad lavonų vežėjai neklaidžiodami galėtų grįžti. Laisvi nuo pareigų kaliniai, sulindę į palapinę, snaudė sėdėdami ant grindų. Prie laužo stovėjo kibiras karšto vandens. Pagaliau grįžo vežėjai. Rogelėse gulėjo mirusieji, kuriais administracijai reikėjo skubiai atsikratyti. Grįžę ir pasišildę bei atsigėrę arbatos, kaliniai buvo vėl išvaryti antrą kartą vežti tą baisų krovinį. Anksti ryte, dar neprašvitus, grįžo vežėjai. Darbas baigtas! Poilsis! Greičiau į palapinę! Sutemus bus vėl tas pats, jeigu Artemjevas nesugalvos ko nors naujo. O naujo jis sugalvojo. Supratęs, kad įšale iškirsti masiniam kapui duobę bus sunku, nutarė lavonus skandinti. Mudu su Vaclovu Vaitulioniu dviejų metrų storio lede iškirtome erdvią eketę. Tuoj pat prisistatė Artemjevas ir atsivedęs du žaliūkus liepė į eketę mesti lavonus. Žaliūkai, pagriebę sušalusį lavoną, metė jį į eketę... [...]

Viskas buvo galutinai paruošta lavonų skandinimui. Brigada sutemus vežė sušalusius lavonus, o prašvitus jau kiti kaliniai juos bruko po ledu. Darbas buvo gerai organizuotas. [...] Kiekvieną rytą rasdavome atvežtų naujų lavonų. Jų buvo nemažai. O mirties konvejeris buvo pajėgus per dieną sudoroti nors pusę Trofimovsko. Tik spėk vežti. O vežė rimtai. Lavonus vertė netoli eketės... [...] Lavonų buvo atvežta įvairių, net baltųjų lapių apgraužtų. Tai buvo ne tik suaugę vyrai ir moterys, bet net ir vaikai. Vaikų tautybę buvo galima nuspėti pagal rūbus, kiti buvo beveik be rūbų, sustingę įvairiausiomis pozomis. Krūvoje gulėjo mirusi mergaitė, gal kokių penkerių metų, rankyte prispaudusi prie krutinės skudurinę lėlytę. [...] Lavonus kišant po ledu, nelauktai iš krūvos išriedėjo moters galva su lino spalvos plaukais... Kartą vežėjai atvežė kelias rankas ir kojas...“ (iš knygos Lietuviai Arktyje. „Lapteviečiai“, V., 2008, p. 92, 94, 96).

Ir Dalia Grinkevičiūtė iš ten pat. „Caras Nikolajus neišdrįso į tas vietas ištremti sukilusių prieš monarchiją ir monarchą dekabristų. Stalinas gi ledjūrio pakraščius laikė tinkamiausia vieta Pabaltijo moterims, vaikams ir išsekusiems suomiams.

Trofimovsko sala dabar vėl tuščia ir negyvenama. Laptevų jūros bangos audrų metu su didele jėga daužosi į krantą ir nuolat ardo jį.

Kai 1949 m. paskutinius tremtinius išvežė žvejoti į kitas vietas, bangos jau pradėjo griauti broliško kapo kraštą, ir jis ėmė irti. Nėra jokios abejonės, kad visus lavonus bangos seniai išplovė“ (p. 32).

Tokio siužetinio filmo lietuviai nepastatė ir nepastatys dar šimtą metų. Nešiosimės širdyse, kurios netuščios. Bet pasukim vaizdą kitu kampu.

Prisimenu kadaise sovietinėje spaudoje neva liaudies balsą iš „paprastos rusės“ lūpų: kur žuvo bent vienas rusų vaikinas (gal tarybinis kareivis), ten šventa mūsų žemė. Tąsyk rašyta apie Afganistaną. Paskutinis užsimotas, bet nepavykęs užkariavimas. Daug vaikinų sužalota, o vietinių niekas neskaičiavo. Tačiau einant šiuo mąstymu, gal kur nors tolimoje šiaurėje yra šventas lietuvių vandenynas?

Klimatas atšyla, ledai tirpsta, pakrančių tautos ima ginčytis dėl vandens ir dugno. Įsivaizduokim, Lietuva pareiškia apie savo teises į tas lietuvių kapines, Arkties vandenyną. Bepročiai lietuviai! – vienintelė numanoma reakcija. Bet ir vienintelis būdas priversti pasaulio didžiuosius perskaityti nemirtingą Dalios Grinkevičiūtės knygą. (Lapteviečiai yra ją išleidę angliškai, reiktų vokiškai). O kad yra tebeaiškinančių, jog Molotovo-Ribbentropo paktas arba nacių-sovietų sutartis grobti tautas buvusi naudingas, teisingas dalykas, tai ir ateitume visi pirmiausia prie proto ir sąžinės svarstyklių.

Bernardinai.lt