Kai Lietuva prieš 20 metų veržėsi iš sovietinės nelaisvės, mūsų kryptis buvo Europa. Ją matėme kaip žmogaus teises ginančią demokratiją, ir kaip mūsų istorinę kultūrinę geografiją, ir kaip prieglobstį laisvųjų tautų šeimoje. Siekėme demokratijos iš principo ir dar todėl, kad joje matėme nepriklausomybės atkūrimo būdą.

Ir štai demokratiškai išrinkti Lietuvos žmonių atstovai susirinko į pirmą po karo tikrą parlamentą ir vieningai balsavo už tikros europietiškos valstybės restituciją (restitutio ad integrum).

Užbaigti okupaciją mums reiškė galų gale baigti Antrąjį pasaulinį karą, kuriame nieko nebuvome užpuolę, tiktai gynėmės.

Panašius sprendimus 1990 m. pavasarį padarė ir estai su latviais. Iš karto įsteigėme trijų Baltijos valstybių tarybą kaip 1934 m. Ženevoje pasirašytos Baltijos santarvės tęsinį. Toks buvo mūsų pirmas įnašas į naujosios Europos konsolidaciją. Pradėjome ieškoti kelių į kitas, jau egzistuojančias demokratinės Europos struktūras, siuntėme Baltijos valstybių tarybos laiškus Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Nacionalinėms komisijoms dėl mūsų narystės, paskelbėme ir bendrą valstybių vadovų komunikatą, kad sieksime narystės Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse organizacijose, kad esame pasiryžę įnešti savo įnašą į Helsinkio procesą, todėl sieksime būti Helsinki–2 dalyviais.

Visa tai datuota 1990 m. gegužės 12 d. Taline. Birželio pabaigoje išsiuntėme laiškus dėl bendradarbiavimo ir būsimos narystės Europos parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos prezidentams.

Visa tai galėjo atrodyti kaip Antono Čechovo aprašytas vargšo našlaičio laiškas adresuojamas „seneliui į kaimą“. Iš tikrųjų negavome nė vieno greito ir tiesioginio atsakymo. Tačiau politinis idealizmas yra galingesnis už klampojančią „realią politiką“; naivusis tikėjimas pajudina kalnus, tad po pusantrų metų trys atkurtosios Baltijos valstybės jau buvo Jungtinių Tautų ir ESBK narės, o 1992m. vasarą ir Helsinki-2 konferencijos dalyvės.

Nuo pat pradžių, kai 1990 m. kovo 11-ąją paskelbėme atkuriamą Lietuvos valstybės nepriklausomybę, siūlėme Sovietų Sąjungai atsižadėti Stalino nusikaltimo ir atkurti su mūsų valstybėmis normalius santykius. Jie buvo nustatyti 1920 m. Taikos sutartimis ir tęsėsi ligi 1940 m. SSRS invazijos ir aneksijos, o šios nelaimės užgriuvo Baltijos šalis kaip pasekmė Molotovo-Ribbentropo pakto, pasirašyto Maskvoje prieš 70 metų ir denonsuoto ten pat prieš 20 metų. Tai svarbios atmintinos datos, kurių Asamblėja, tikiu, nenutylės. Tačiau net „reforminė“ M.Gorbačiovo grupuotė tada nepajėgė, gal ir nenorėjo, žengti teisingumo atkūrimo ir dekolonizacijos keliu. Matome, kad Rusijai net ligi šiol, po neilgo demokratinių laisvių periodo, dekolonizuotis yra sunkiau, negu tai įvykdė po karo Vakarų Europos valstybės. Dominuoti Rusijai tebėra svarbiau, negu plėtoti nuoširdžius ir vaisingus kaimynų santykius. Čia galiu priminti, kad 1991 m. rugsėjo 10 d., o tai įvyko Maskvoje, naujosios Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasakė Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Rollandui Dumas būtent apie Lietuvą, Latviją, Estiją: „Dabar jos laisvos, ir tai yra gerai. Jų aneksija buvo pasibjaurėtinas darbas.“ Ligi šiol tai vienintelis Rusijos vadovas, pareiškęs tokį požiūrį, jau prieš tai atspindėtą Lietuvos – Rusijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartyje.

Mes norėtume, kad Rusija grįžtų į tą kelią, europinį kelią, kuris geriausiai atspindėtų šios organizacijos ir jos Vilniaus Asamblėjos dvasią. Tai draugų siūlymas.

Ačiū už dėmesį.

Kalba pasakyta ESBO Parlamentinėje Asamblėjoje, 2009 06 29, Vilniuje

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bernardinai.lt