Kas toliau parašyta – tai pastabos apie istoriko Č. Laurinavičiaus „Metų“ žurnale (2009, Nr. 7) keliamus kai kuriuos klausimus. Juose nemaža teiginių, pareikštų klausimo forma, siūlančių permąstyti, tad ir keisti, atrodytų, nusistovėjusius požiūrius į šiemet minimą 1000 metų lietuviško būvio laikotarpį. Mindaugas, LDK ir unija, okupacija ir rezistencija, dabartis.

Vienas požiūrių dar nėra nusistovėjęs – neva Lietuva egzistuojanti jau tūkstantį metų. Jį tikrai verta tikslinti dar ir dar permąstant Kvedlinburgo įrašo reikšmę. Ten ir tada pakako žemės vardo – Lietuva, kad nei rašančiam (ajai), nei skaitantiems (raštingiems to meto žmonėms) nekiltų abejonių, kur ji yra. Nepristigo piešinėlių pasaulio laikraščių puslapiuose, kaip 1990 metais. 1009-aisiais Vokietijoje buvo aiškiau. Taigi ypatinga žemė, besiribojanti su kuria nors Rusia, gal Juodąja, gal Raudonąja; šalis žinoma iš anksčiau ir turinti savo vardą. Seniau, negu tūkstantis metų nuo dabar. Todėl paminėjimas ir byloja daugiau, negu „tik neaiškią dėmę dykumoje“, ir Lituos genčių valdovo Netimero apsikrikštijimas, kurį šiemet iškeliame, atsiprašau, niekaip negali būti „suprantamas kaip šiandieninių lietuvių banditų siautėjimo Europoje“ palaiminimas. Taip specifiškai mat žvelgia Č. Laurinavičius, pasiryžęs nuvainikuoti ne tik Netimerą.

Aktualiausia, be abejo, naujausioji istorija, kur tebesame konkuruojančių geopolitinių diskursų arenoje. Ir 1918-1920-aisiais, ir 1990-1991-aisiais esminis teisės ir savimonės dalykas buvo, ar Lietuva yra iš nieko, tik iš apsisprendimo teisės besirandanti, ar teisėtai atkuriama sena Europos valstybė. Antruoju atveju dar ir tai, ar ji ardo didžiąją SSRS, ar normalizuoja dvišalius santykius buvusius 1940 metais, kuriuos sugriovė būtent SSRS.

Pirmosios Respublikos laikotarpiu Lietuva, pasak istoriko, „praktiškai“ buvo karo kurstytoja, kadangi nerimo netekusi Vilniaus. Tokio sovietinio žodyno bei konceptualių propagandos aidų randame ir daugiau. Antai Antrosios Respublikos metais „nuspręsta“ akcentuoti sovietų okupaciją ir mosuoti „okupacinės žalos atlyginimo vėzdu“. Istorikas turėtų būti stebėjęs įvykius, Lietuvos Sąjūdžio pasirinktąsias nepriklausomybės atkūrimo pozicijas ir šaliai mėginamas primesti politines pinkles. Ar ji yra Europos valstybė, atkurta ir atsikurianti, taipgi pripažįstama, tęstinumo pagrindu (taip sprendė Prancūzija, Islandija, Danija, Rusija...), ar nacionalinių separatistų užvaldyta ir atplėšta sovietinė respublika? Dabar būtų (politiškai) posovietinė. Tą versiją visąlaik pabrėžinėja deržavinės jėgos Rytuose, mėginusios varžyti net mūsų tolesnio pasirinkimo laisvę, lyg Rusija ligi šiol turėtų kokių ypatingų teisių visoje „posovietinėje erdvėje“. Okupacijos neteisėtumas yra pagrindinis argumentas, kodėl politiškai nesame posovietinė erdvė. Buvusi okupuota, pavergtoji ir vėl išsilaisvinusi tauta. Tai savigyna, kurios nereikėtų pakirtinėti jokia pašaipa. Kai Rusijos valdžia ironizuoja, rašo kabutėse, tai jos problema. Neikim ant pavadžio.

Žinoma, okupacija be žalos būtų vėlgi tuščiažodžiavimas, nereali teisinė būsena, todėl atsirado ir okupacijos žalos samprata. Kiek jos sutarsime prie derybų stalo kad ir po šimto metų, jau antrinis klausimas. Gal ir nedaug, gal dovanosim suvargusiai Rusijai, bet pirmiausiai ten bus pripažintas teisinis okupacijos faktas ir nebrukama užgaulių politinių nesąmonių, neva išsišokėlė Lietuva „norinti uždirbti“. Ateis laikas – susipras. Svarbu moraliai nekapituliuoti (atsiprašom, okupacijos nebuvo, tankai neįvažiavo, patys įstojom), nesutęžti pragmatiškais moliuskais; o jeigu Lietuvos pensininkai norėtų, pavyzdžiui, atgauti iš Rusijos jos pasigrobtus rublinius indėlius, tai čia joks vėzdas.

Č. Laurinavičius netyčia kartoja arba sąmoningai pučia Maskvos demagogų dūdą – anot jo, Lietuva „planuoja nugręžti milijardus“, - ir abiem atvejais matome apgailėtiną paslaugą svetimiesiems. Tokia mat esanti Lietuvos „antirusiška“ politika. Iš tikrųjų, tai perspektyvaus garbingo susitaikymo politika. Jos atsisakant reiktų droviai pamiršti apie okupaciją, atšaukti žalos atlyginimo įstatymą (kadaise siūlė J. Veselka) ir priimti stalininę „savanoriško įstojimo“ koncepciją kaip lygiavertę. Gal istorikas tiesiai dar nesiūlo šių priemonių, bet jo vartojamas revizionistinis žodynas implikuoja būtent tai.

LDK kaip valstybės darinio vaizdas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) epochoje vis ryškesnis. Tai pastarųjų dešimtmečių istorikų darbo nuopelnas. Geriau matome, kaip LDK formavo savitą daugiatautės ir multikonfesinės vienovės kultūrą ligi unijos ir po jos. Įnašas į Europos statybą šioje kontinento dalyje, kodėl ne? Teisė, religijų tolerancija, menas. Lietuvos Statutas, Bažnyčių unija ir bendra ATR konstitucija su Abiejų Tautų tarpusavio įžadu. Visa tai – įdomi, pozityvi ir tautas jungianti tikrovė, kuri neatitiko Moskovijos interesų, bet nūnai juolab neturėtume šiems pataikauti. Taip atsitiktų, jei sakytume kaip Č. Laurinavičius: Lietuvos „žaidimai“ su istorija, kampanija ir propagandinis LDK eskalavimas, „antirusiškas vektorius“. Rusija išties gąsdina demokratijas, kad remti Ukrainą būtų antirusiška politika, bet ne visi išsigąsta. Tautos turi teisę ieškoti savo kelio, ir Lietuvos politinei sąmonei tai nesvetima. Tuo skiriamės nuo šiandienės Rusijos.

Sukilimai ir dešimtmetį trukęs Lietuvos pasipriešinimo karas – dar vienas istoriko užsimotos revizijos laukas. Sukilimus jis kildina ir iš lietuvių bei lenkų puikybės. Nenusilenkė carams ir pažeminimui, prievartos netiesai, kildavo net su dalgiais už savo tapatybę. Beviltiškos buvo tos kovos – iš aukšto vertina mokslininkas. Tačiau ar beprasmės? Istorinė klaida, juk vartota ir tokia sąvoka. Ar tikrai?

Analogija permetama į sovietų okupacijos laikotarpį. Atrodytų, sako istorikas, kad 1940 m. „taikus grįžimas į Rusijos globą“ buvęs pakankamai logiškas. Juolab, kad „revoliucija Lietuvoje 1940 m. buvo pribrendusi“. Skamba kaip citatos iš sovietinio vadovėlio praplautiems moksleiviams ir pionieriams. Toliau dar gražiau. Jei visi įvykiai po Raudonosios armijos įsiveržimo 1940 m. birželio 15 d. buvę tikrai neteisėti, tai ir „visos Lietuvos politinės jėgos, kurios siekė socialinių ar nacionalinių pertvarkymų [pokyčių – tai mintis iš Molotovo-Ribbentropo slaptojo protokolo] ir daugiau ar mažiau bendradarbiavo su sovietine valdžia [į šią formulę telpa tik VKP(b) padalinys LKP, nes kitas jėgas bolševikai sunaikino], yra neteisėtos ir net gali būti kaltinamos išdavyste“. Baisoka. Išties, nuvalius nuo dūmų apnašų, „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, - nelaikoma teisine partija“.

Taip nustato Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija, aštuonių mirtininkų pasirašyta „Okupuotoje Lietuvoje 1949 m. vasario 16 dieną“. Nuo 1999 m. tai ir Lietuvos Respublikos įstatymas. Č. Laurinavičius konstatuoja šio požiūrio „neigiamą poveikį įvairioms politinio visuomeninio gyvenimo sritims“. Kiti galėtų sakyti, kad Lietuvos laisvės kovotojai ir iš nežinomų kapų vis dar gina tėvynės garbę, atmeta komunizmą ir kolaboravimą. Jiems nekiltų klausimas, „ar šiandieninis aktyvus Lietuvos įsitraukimas į komunizmo atmetimo kampaniją atitinka mūsų nacionalinius interesus?“

Istorikui kyla, ir jo klausimas iš tikrųjų yra teiginys – neatitinka! (Žr. straipsnio pradžią). Užtat okupavę Lietuvą, sovietai, anot jo, „paskatino socialines reformas“, o kolaborantų nedera vadinti išdavikais, „nes jie skatino šalies revoliucinę kaitą“. Čia labai senas žodynas, maždaug sovietinių istorikų Burokevičiaus-Jermalavičiaus, kuris gana iškalbingas. Bet iš tikrųjų mūsų istoriko pastabos nukreiptos į dabartinę Lietuvos politiką.

Ją ne pirmąsyk siūloma keisti, revizuoti, kad labiau įtiktume arba pasigerintume Maskvai. Tokią propagandą jau 2005 m. pradėjo du Lietuvos institutai, ir laiko požiūriu ji sutapo su pastangomis išstumti Maskvai trukdžiusį Vytautą Pociūną. Savo ruožtu pastarasis Vidurio Europos lyderių ir politikų laiškas JAV prezidentui B. Obamai įvardija Rusijos politikos pokyčius kaip įtakų ir žemėlapio revizionizmą, perspėja būti atsargiems. Tik štai Rusijos revizionizmas, gal veikiau revanšizmas, aštrina padėtį, o Lietuvai siūloma praskysti; trauktis, pasiduoti nelyginant terorui. Nerimta, nors padėtis rimta.

Bernardinai.lt