Vieną dieną pasklis gaivinamas aromatas iš Dangaus, tas aromatas pažadins, privers pakelti žvilgsnį, susidurti su tolyje mirguliuojančiomis mano širdies vizijomis.

Pasaulyje – vasara. Tavo pasaulyje – vasara. Ir manajame. Čia esu pakviesta šokti visą laisvumą, lengvumą. Laikas atšyla, nušvinta ir bėga tai mane pralenkdamas, kartais net atsilikdamas. Laikas tampa vėjavaikiškas vasaros erdvėje. Ji alsuoja spalvomis, oro gaivumu ar tirštumu, ji virpa savo gyvybingumu – trykšta ir aptaško kiekvieną pasaulio praeivį savo ryškiaspalvių vaizdų pertekliumi ir kviečia būti jos dalimi. Būti su džiaugsmo ar susikaupimo išraiška – nėra abejingų. Kiekvieno akyse žalsva lapijos šviesa. Įsiterpiu į spalvingus vaizdus, derinuosi prie jų – tampu detale vasaros peizaže.

Už vasaros uždangos – jau nunokę obuoliai.

Bet dabar einu prisimerkusi nuo saulės atšvaitų lapuose, tikiu stebuklą gimsiant savo mintyse. Gamtos grožis jį pakvies. Gamtos grožyje išsiilgusios akys randa slėpinį, kurį vis iš naujo apmąstau. Slėpiningą grožį sekdamos mintys žvaliai rikiuoja žodžius, viena kitą lenkdamos. Erdvė aplink mane tokia įvairialypė: ji sluoksnis po sluoksnio atsiaučia savo pasaulio regimybę ir nustebina kalbėjimu:

Už vasaros uždangos tebėra visos nerimastingos tavo mintys.

Ir aš einu, skaitydama spalvotas mintis, kurias tvarkau pagal spalvas – ryškiosios dabar laimi. Mintis nespėja vytis spalvų – tokia gausa jų aplinkui.

Už vasaros uždangos girdžiu nusijuokiant – juo ryškesnė mintis – tuo skardesnis juokas.

Tose ryškiose mintyse, tame skardžiame juoke atranda stebuklas kelią pas mane. Jis toks paprastas, kad patikiu juo iš karto, kaip kasdienine realybe. Vėjo spalvos mintyje atpūstas stebuklas, vos gaudydamas kvapą  nuo greitumo, apsako visa:

Mačiau, kaip Viešpats skyrė žmogui dalį džiaugsmo ir dalį paliūdėjimo. Su ta pačia meile juos abu padalijo. Džiaukis džiaugsmu ir nebijok liūdesio, ta pati meilė vis tiek pas tave ateis. Tegul negąsdina tavęs besiskiriantys pavidalai – jie juk praeis. Lieka meilė – lyg glaustumeisi prie mylimųjų.

Už vasaros uždangos slepiasi ir Viešpaties ženklai. Juos stengiuosi pažinti. Kartais jie pralekia paukščiu, kartais žole nušnara. Ir mūsų mylimųjų veiduose įsispaudę, nemėgstamųjų gal truputį blankiau, mažiau pastebimi. O vasaros šypsena nutrina skirtumus tarp jų ir viliuosi susitiksianti tik savo artimąjį.

Praskleidus lapiją, tarp ženklų, šešėlių ir šviesos žvilgėjimo viliuosi išvysti Viešpatį – pačiame vasaros sūkuryje. Nuojauta nuneša mano žvilgsnį prie akiai jau įprastų vaizdų ir kiekviename – Viešpaties pėdsakas. Jis veda už vasaros uždangos. O ten jau sniegu apkabintos šakelės – ateities vizija.

Už vasaros uždangos – žiema. Tokia tolima tolima. Su Viešpaties pėdsakais.

O dabar matau, kaip Viešpats paliečia vandens paviršių – jis prakalba įvairiabalsiu gurgėjimu, šniokštimu, ūžavimu. Šoka purslai, sudarydami kaskart vis naujus raštus, jais bylodami. Vandens raštai garsais susipina ir vienas kitą peršaukdami liudija Kūrėją esant už šio gamtos grožio, už pripildytos žmogų laimės, už pripildytos skausmo dalies. Taip stovi Jis, nesikeičiantis, nuolat pasirodantis mums slėpiningais ženklais, kiekvienam metų laikui skirtais. Kiekvienas skirtingų metų laiko pėdsakas turi savo braižą ir skambesį. Vasarą baltuoja ir nakties tamsa. Ji nespėja išgąsdinti – ji spėja pasakyti, kad paguldo kiekvieną mano nerimastingą mintį poilsio ir neleidžia jai pavargti.

Klausau nakties. Viešpaties pėdsakai apsilanko sapne. Ir sapnuoju aš vasarą – klegančią ir parimusią, nusijuokiančią lietaus lašais. Stoviu neprisidengusi – tegul juokiasi vasara visu balsu, jai pritarsiu, paliesta lietaus virpėjimo.

O rytą prabudusi kažkodėl padėkosiu Viešpačiui – lyg būčiau Jį sutikusi. Ir tada susiklosto malda – garbinimo malda vienumoje, iš gilumos širdies. Ir maldos pabaigoje lyg klausimas: Viešpatie, ar tu esi už vasaros uždangos?.. Ir aš ten noriu būti.

Bernardinai.lt

Nuotraukos autorė Evgenija Levin - Zeneka