Kas ką? Ar tas dalies mūsų žmonių tarsi neįveikiamas potraukis naikintis, niekintis, tryptis, trumpintis, išsiregistruoti, nebebūti, apsvaigus užsimušinėti, kurio galutinis rezultatas būtų išregistruota šalis ir tauta? O gal vis dėlto valia gyventi, būti, kuri priešindamasi kils iš gelmių ir įveiks aną naikinimosi sindromą? Kuri laimės, kuri nugalės – nemeilė ar meilė?

Brangieji, yra Lietuvoje daug gražių žmonių ir gerų širdžių, puoselėjamų nepaprastų gamtos kampelių. Yra nuostabių vaikų ir kilnių pastangų. Bet galėčiau jums versti laikraščių ir žurnalų puslapius ir dažnai parodyčiau besivaipantį saviniekos ir savižudos sindromą. O išsigimėliškų nusikaltimų kronikos, o be meilės paliktų mažamečių žiaurėjimas... Galų gale, dorovinis abejingumas. Nelyginant lėbautojų sąšlavynai paupiais, paežeriais formuojasi ciniškai „modernusis“ matymo ir buvimo būdas. Jau jis nūdienos lietuvių – ne Simono Daukanto kalnėnų ir žemaičių, – ir ypač apsinuoginąs internete. Lyg mados, o gal širdies liepiami pūstų į vieną dūdą. Jis natūraliai nepakenčia tiesos, gyvybės ir grožio, nes pats neišbrenda iš kitokios substancijos, kuria taip malonu mėgautis. Toks tatai būdas, atleiskite, beprasmybės mirtininkų.

Antai žinia, kaip interneto skaitytojai atsiliepė į pranešimą, kad bus geri orai. 60 procentų reagavo neigiamai, „taip pat ir necenzūriškai“ (S. Kairys. Savaitė bus šilta. Kaip šlykštu! – „Atgimimas“, 2009-07-31/ 08-06, Nr. 26). Jeigu jau taip dėl paprastos geros žinios, o ką kalbėti apie rimtesnius pasvarstymus, tai bene pagrįsta ir rašančiojo įžvalga (ten pat): „Gal internete atvirai reiškiama pagieža yra lyg ledkalnio viršūnė, po kuria slepiasi milžiniška visuotinės neapykantos bei nihilizmo masė?“

Imkime dar kiek įspūdžių iš pastarųjų savaičių spaudos. Antai smaginosi žinovai recenzentai, kaip čia įmantriau suniekinus Vinco Kudirkos paminklą Vilniuje. Gerai, kad vienam ramiau mąstančiam buvo leista atsakyti tuose pačiuose „Šiaurės Atėnuose“. Tai demokratijos požymis. (Beje, pasiskolinau anos replikos pavadinimą straipsnio pradžiai). Bet mūsų valdžia vis tiek blogiausia pasaulyje, tokia ir valstybė – taip tūlas vis nurašo. Pasismagina čia ir „Atgimimas“ (žmonės, neišgalintys atostogauti užsieny – „baudžiauninkai“), ir „Veidas“ (citatų būtų iš kiekvieno vedamojo), net „Lietuvos žinios“. Žymiam rašytojui, kuriuo ir jaunimas norėtų sekti, Lietuvos valstybė panaši į „kakojančio labradoro snukį“. Gal turi žmogus tą labradorą, tad pagal jį toliau nupaišo ir „apibendrintą“ jau kiekvieno lietuvio politiko portretą – „veide begalinis liūdesys“ ir mėšlas ant piliečių galvų. Kadangi politikų veidams liūdesys realiai nebūdingas, tad rašyta, matyt, socrealistiškai, dėl gražaus žodžio ir iš labai aukštai iškelto dramblio kaulo bokšto. Nuo ten rašytojas regėjo ir savaip apibūdino džiaugsmingus jau naujos Lietuvos vaikų ir jaunuolių veidus Dainų šventės estradoje. Pacituoti negaliu, senojo tipo šratinukas užspringsta. Bet ir „Lietuvos rytas“ verčiau nebūtų spausdinęs.

Ateikit, rašytojau, išsiblaivykit iš savo tulžies ir pagerinkit Lietuvos valstybę, jos politiką. Nekrausit juk mėšlo.

Kadaise, kai kviesdavau konkrečiai po Kovo 11-osios, ne vienas mandagiai aiškinosi – taip, Sąjūdžiui pritariau ir dalyvavau, bet dabar grįžtu prie savo darbų, o jums linkiu ištvermės. Tačiau tokio degradavimo tikrai nebuvo. Ir būriai jaunikaičių atėjo dirbti valstybei, tarp jų į studentą panašus ministras Darius Kuolys. Daugeliui dabartinių pusamžių inteligentų linkėčiau perskaityti jau cituotą ir dar sykį cituojamą „Atgimimo“ straipsnį: „Piliečiai, kurie niekina savo valstybę, neišvengiamai pirmiausia baudžia patys save. Kaip? Iš pradžių tampa tuščiaviduriai, paskui...“ Nutrūkusį sakinį pabaigčiau: „postmodernistai“. (Tušti puodai garsiai skamba?) Kurie nesutinkate, kultūros meistrai ją atspindintys bei formuojantys (arba atvirkščiai), ateikite pasiginčyti be pagiežos.

Jau Sąjūdžio Steigiamajame vienas pasakė: „gyvenam kultūros griuvėsiuose“. (Ne Tomas Venclova). Betgi tikėjome nelaimę pasitrauksiant. O ji štai suklestėjo, išsiplėtojo per talentų saviraišką į viešą savitraišką („Žali“, „Madagaskaras“, „Durnių laivas“). Jau kokiam „priešiui nestygstančiam“ nė darbuotis nereikia, tik patenkintam rankas trinti: žiū, ši maištingoji nepragmatiškų sukilėlių ir sąjūdininkų gentis galų gale nutarė likviduotis, ir pradeda nuo dvasios. Mat kai kultūra nekūrybiška, ji griovybiška.

Vyresni literatai dažniausiai rūpinasi. Kartkartėmis tautos padėtimi ir ateitimi, paprastai, žmonių dorove, dar kuo nors. Jaunesni dažniau tyčiojasi. Tai nesąmoningas benamių, nesubrendėlių arba padugnių bruožas, panašiai kaip nublokšto senuko užspardymas arba mergelių rėdymasis prostitutėmis. Bet jei pastarasis – veikiau neišmanymo padarinys ir gal jau praeina, tai patyčios iš visko yra tų piktų, nelaimingų sielų šauksmas. Štai jau greit dvidešimt metų, kaip komerciniai dienraščiai tyčiojasi iš prisikėlusios Lietuvos gyvenimo. Nemaža dalimi jį ir formuoja. Vargšė spauda, vargšai taip nusipelnę žurnalistai. Esu tikras, kad kitaip dirbantieji jaučiasi geriau. Ir vis laukiu jų visų terpėje kokio sukilimo, atgimimo. O pirmiausia – šviesuomenės, kuri sukrustų, prabiltų verta to vardo. Norėkim gyventi, neskubėkim naikintis.

Gražu, kad vėl gimsta daugiau vaikų.

Bernardinai.lt