Miesto gyvenimas paradoksaliai keičia atstumus. Jei pokalbio vertas žmogus gyvena visai šalia, už kelių namų, vadinasi, kalbėtis „apie gyvenimą“ bemaž niekada nerasi (arba jis neras) laiko. Taip nutiko ir su šiuo pokalbiu apie kurį mintys sukosi jau senokai. Su jaunosios kartos Kauno menininku Ignu Maldžiūnu kalbėjomės apie miestą, keliones ir kūrybą. Žodžiu, apie visa tai, kas ir vadinama gyvenimu. 

Miestas

Kažkada, kai tik buvai baigęs „dailiuškę“, sakei, kad planuoji dingti iš Kauno. Jei neklystu, buvai kažkaip nukentėjęs nuo vietos siaurakakčių su beisbolo kepuraitėmis. Paskui atėjo „muistymosi” laikas, o dabar jau keletą kartų girdėjau, kad šis miestas Tau mielas. Kaip pats vertini šią savo požiūrio į Laikinąją sostinę evoliuciją?

Nežinau, ar dėl įtemptos gyvensenos, ar dėl įgimto išsiblaškymo trumpėjanti atmintis ištrina daug dalykų, kuriuos vis dažniau primena pašnekovai, o aš tik skėsčioju rankom: „Tikrai?“ – ir nepatogiai šypsau. Taigi nepamenu, kad būčiau sakęs, jog dingsiu (neduokdie, nesakau, kad taip nebuvo). Kaunas visada man buvo Namai didžiąja raide. Kai dar studijavau ir kelionės į Vilnių buvo tam tikras pabėgimas nuo mokslų, nuo lengvos rutinos, nuo tų pačių „sportininkų“, man atrodė, kad ten tiesiog geriau nei Kaune. Pakeliavęs po pasaulį, kiek pagyvenęs Vilniuje ir jaukiai įsikūręs Kaune, supratau, kad čia ramu, gražu, gera, jog čia man tinkanti erdvė ir gyventi ir kurti. Čia nėra to sostinės sindromo – tikro ar išgalvoto erzelio ir būtinumo nuolat ką nors daryti, kurti, dirbti, linksmintis, bendrauti ar šiaip išlikti nepamirštam. Taigi Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas, skiriantis mane nuo sostinės viena valanda. Pasilieku Vilnių iškrovai nuo ramybės.

Pameni tą žymųjį plakatą „Ir Kaune gyventi galima“? Jaunųjų menininkų darbas…

Nežinau, ar jaunų ir ar menininkų buvo tas darbas, bet tai tiesiogiai pasakydavo žmogui, įvažiuojančiam ar paliekančiam Kauną, – „čia provincija“. Manau, kad tai tebuvo socialinės reklamos žaizda Kaune.

Viename žurnale visai neseniai buvo įdomiai išplėtota bohemos tema. Tavo butas Senamiestyje dažnai tampa ir vakarėlių erdve, ir priebėga keliauninkams. Ar jautiesi jaunuoju bohemos atstovu?

Žodis bohema man labiau asocijuojasi su italų opera nei su dabartiniu žmogumi. Nemanau, kad ji dar gyvuoja, na, bent jau ne tokia, kokią aš ją įsivaizduoju. „Taškydamasis“ po pasaulį gyvenu pas žmones, lankausi organizuotuose vakarėliuose, kitaip sakant, naudojuosi žmonėmis, o kadangi gyvenime svarbus balansas, jaučiu pareigą ir malonumą atiduoti tai, kas paimta iš kitų. Man tai atrodo visiškai natūralu ir, turėdamas galimybę, negalvodamas ar tai bohema, priimu tokius, kurie dažniausiai primena mane patį – išplėstomis akimis srebiantį aplinką. Beje, vakarėliai čia vyksta vis rečiau. Kiek galima (ar kaip išeina), atsirenku žmones, įeinančius į mano erdvę. Net nupurto prisiminus tą rytinę tuštumą po vakarėlio.

Stebi miesto kultūrinį gyvenimą iš vidaus. Koks jis?

Gal gėda, gal ir ne, bet stebiu daugiau, nei dalyvauju. Vis pritrūksta motyvacijos. Ir čia ne tiek apie Kauną, kiek apskritai apie lietuvišką ar net pasaulio kultūrą. Dažniausiai renginiai būna persismelkę pinigų ar „brendinių“ vardų smarve. Labai retai užčiuopiu kultūrą. Geras renginys dažniausiai būna tada, kai sutampa žmonių biolaukai. Meilė ima viršų. Man patinka kauniečių reakcija į kai kurias rimtesnes menines akcijas, festivalius ar šiaip kryptingus susibūrimus. Retesni renginiai suteikia tą svarbos momentą, kuris mane Kaune žavi. Atmetus visus žemo kultūrinio lygio įvykius, lieka tikrai nedaug, bet būtent jie padeda man likti Kaune ir taip gražiai sujaudina tą saujelę suprantančių ir jaučiančių kauniečių. Retas ir nelepinantis dėmesys atstoja tuos kasdienius didmiesčių kultūrinius reidus.

Kelionės

Trankydamasis po pasaulį dabar nieko nenustebinsi, bet kai sugalvojai tranzuoti į Indiją, iškritai iš įprastinių keliautojų sąrašo. Šiemet „žiguliuku” (toks sovietmečiu pagamintas automobiliukas. – Aut. past.) „atradai” Lietuvą. Koks bendras tokių skirtingų kelionių vardiklis?

Kiekviena kelionė turi savo priežastį, tikslą ir pasekmes. Ta kelionė į Indiją turėjo turbūt didžiausią priežastį, tikslą ir pasekmes. Po sunkios autoavarijos (partrenktas „žiguliuko“ balandžio pirmąją) dėl sunkiai pakeliamų migrenų, kaulų laužymų ir metalinių implantų daugiau nei metus „keliavau“ po gydymo įstaigas. Gydytojai patarė džiaugtis gyvenimu, kol galiu. Buvau tik pabaigęs mokyklą, bet jau senai galvoje nešiojausi senelio parvežtas Indijos skaidres ir kvapus. Nepamenu, kokioje aukštumoje buvo mano aistra fotografijai, bet pasiėmiau seną juostinį fotoaparatą, miegmaišį, saujelę pinigų (nepamenu, iš kur juos gavau), pasidariau keletą vizų ir išėjau. Kad ir kas ten būtų nutikę keliaujant, atsikračiau ir migrenų, ir kaulų laužymo. Taigi, priežastis ir pasekmė.

Tikslu, kaip vėliau paaiškėjo, tapo fotografija. Po to buvo dar kelios kelionės į tą pačią Indiją, bet rasti kadrą be „McDonalds“ ar „CocaColos“ prekių ženklų darėsi vis sunkiau. Mūsų – išsivysčiusios šalies išsivysčiusių žmonių išsivystę smegenys – reikalauja autentikos, kurią mums patiems pakeitė tas pats išsivystymas. Taigi, jei kelionės tikslas nėra paprasčiausiai pailsėti, tenka brautis kur kas giliau, nei gali nuvežti turistinis autobusas. Galvoji, lendi, ieškai, rizikuoji, o radęs tą Dievo ausį, supranti, kad atvažiavai čia išsivežti tos autentikos, atvažiavai prispjauti į tą Dievo ausį. Tai labai liūdina. Guodiesi, kad esi „kitoks“ keliautojas: apsirengi vietos gyventojams įprastais drabužiais, stengiesi kuo mažiau kliudyti nusistovėjusiai tvarkai, bet kaskart duodamas jiems pinigų, kalbindamas juos anglų ar kita sau priimtina kalba, supranti, jog esi destrukcija. Norint to išvengti, reikia atsisakyt galybės dalykų, dėl kurių gyvenai, dirbai, mokeisi. Turi tapti keliautoju, mokytis kalbų ir gerai persijoti savo vertybes. Taigi, Valdai, kadangi negaliu atsisakyti to, ką esu „užgyvenęs“, ir „neturiu laiko“ praleisti Dievo ausy ilgiau nei tris, keturis mėnesius, manau, kad esu kelio šiukšlė.

Na, nėra viskas taip blogai, pasaulis yra gražus ir, pasak, a. a. George’o Carlino, žemė atsikratys žmonių kaip blusų, tiesiog pasinaudojusi jais pačiais ir įvedusi į savo organizmą dar vieną cheminę medžiagą – plastiką. Tad keliaukim ir ardykim viską, kol galime.

Kelionė „žiguliuku“ arba, kaip mes jį vadiname „Žygiu“, taip pat buvo autentikos ir vaikystės nostalgijos paieškų išprovokuota. Čia dar liūdniau: „Privati teritorija“ – parašyta visur, kur bastydavomės su tėvais aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį. Žygis šiuo atveju tarnauja kaip neblogas leidimas važiuoti ten, kur „negalima“. Niekas nepyksta, kad ir ką darytum, net policininkai prasižengus šypsosi į ūsą.

Žodžiu, keliauti darosi vis pigiau ir patogiau, o malonumą iš to gauti – vis sunkiau.

Žinai, netoli mano Bočiaus sodybos, kaime, gyveno toks žmogelis, kuris gyvenime toliausiai buvo nuvykęs iki Sedos (tai penki kilometrai). Išmintingas žmogus buvo, o juk pasaulio veik nematęs. Tad ar tos kelionės nėra mados reikalas? Gal tikrosios kūrybos ar net išminties šaknys slypi kitur?

Nežinau, man atrodytų net atvirkščiai, kad kelionės kūrybą trikdo. Kita vertus, ką vadiname kūrėju: tą žmogelį, kuris pasaulio nematęs yra išminčius, ar tą, kuris garsiai, iškilmingai ir brangiai savo paveikslus parduoda? Man kelionė reikalinga tada, kai pradedi dusti vienoje vietoje sėdėdamas, kai pritrūksti minčių, jėgų ar vaizdų, kai nebegali įaudrinti savo vaizduotės, kai tampi tuščias.

Jei žmogui tam, kad nepritrūktų oro, užtenka nueiti iki Sedos, aš jam nuoširdžiai pavydžiu. Nuoširdžiai. Jei kelionės tikslas kūrybinis, vadinasi, tau viduje kažko trūksta. Su fotografija yra kiek kitaip (nors esmė ta pati) – man kelionės yra mokymasis. Žmonės, kultūra, gamta – skirtingi kiekviename pasaulio gale (nepaisant jau ir to, kad žemaičiai nuo suvalkiečių gerokai skiriasi). Mokausi iš skirtumų: turi ką lyginti ir net grįžęs į gimtąją Lietuvą gali į dalykus ar vaizdus pažiūrėti kitu rakursu. Sąmoningai nesidomiu naująja fotografija. Tiesą pasakius, bijau jos įtakos savo trapioms fotoistorijoms. Bent kol kas man kelionės yra būtinos, nes čia labai greitai išsieikvoju ir tampu paprasčiausiai neįdomus (šneku apie tai kaip apie nuosavą ydą).

Kaip pasisekė tavo šių metų pasižmonėjimas Kolumbijoje?

Labai mėgstu Tolimuosius Rytus. Ilgą laiką lyginau Ekvadorą ar Kolumbiją su Indija, Šri Lanka, Tailandu, Kambodža, Vietnamu, Pakistanu, Iranu, Sirija, Turkija ar kita šalimi Rytuose. Tai nėra gerai, nes lygindamas atimi iš savęs spontanišką aplinkos suvokimą, mintys vis grįžta prie ko esi pratęs, kas yra artima. Šiai trinčiai išgyvendinti ar bent sumažinti man reikia dviejų, trijų savaičių. Didžiausias šios kelionės skirtumas nuo kitų buvo tai, kad pirmą kartą keliavau ne vienas. Viena vertus, dviese yra sudėtingiau, lėčiau ir aplinkos gauni kur kas mažiau, kita vertus, turi mylimą žmogų, ramybę ir, mano atveju, mūzą. Taigi kelionė buvo kitokia ne dėl pribloškiamo gamtos grožio ar kultūros nebuvimo, ne dėl ekstremalaus pavojaus ar pinigų melžimo (ten visi mano, kad esi pinigų maišas iš kaimyninės Šiaurės Amerikos), ne dėl milžiniškų miestų, kur prabanga kovoja su skurdu, o dėl mylimo žmogaus šalia. Pagrindinė kelionės problema mums buvo ispanų kalbos nemokėjimas. Sunku rasti vietinį, kalbantį angliškai (nekalbant jau apie kitas kalbas), sunku rasti kontaktą su žmogumi, nors iš kūno kalbos supranti, kad velniškai įdomu būtų pabendrauti. Taigi pasižadėjome sau grįžti į Pietų Ameriką, jau išmokę ispanų kalbą. Vaizdais skųstis tikrai negalėjome. Gamta, miestai, žmonės taip ir prašosi objektyvo dėmesio. Manau, kad netrukus prisiruošiu padaryti parodą ir pakviesti Jus pasikaitinti ant ekvatoriaus žiedo.

Kūryba

Kai Tavo tėvas tapytojas Jonas Maldžiūnas 1996-aisiais Rotušės aikštėje pastatė tikras kartuves, kilo skandalas. Tapytojo Antano Obcarsko užpuolimas ir akies sužalojimas tapo pretekstu atsirasti šiam įstabiam simboliui, kuris iki šiol giliai įsirėžęs jautresnių kauniškių atmintyje. Ar Tau svarbi „anų laikų“ ir dabarties perskyra? Dabar menininkų atliekami performansai, eventai, akcijos dažnai yra gerokai provokatyvesni, bet dažniausiai nesulaukia jokio atgarsio visuomenėje... Gal įgijome imunitetą skandalams ar vis dėlto pilkuma galutinai įsiveisė smegenyse?

Pilkuma… Gal ne tiek pilkuma, kiek motyvacijos nebuvimas. Tėvo akcija buvo išprovokuota Antano Obcarsko tragedijos ir policijos abejingumo, dėl to ir sulaukė tokio dėmesio. Dabar daugmaž visos akcijos yra rengiamos iš reikalo, siekiant palaikyti kultūros pulsą, neleisti jai uždusti, dėl to visa akcijų motyvacija yra maištas. Tylus nedidelės žmonių grupės maištas.

Bet kas aš toks, kad galėčiau taip šnekėti? Nedalyvauju šiuolaikinėse meno akcijose, o jei nėra preteksto, jei renginiai nesudomina, vadinasi, kažko trūksta. Beje, jei gali, primink man kokį pastarųjų metų provokacinį performansą. Manau, kad mus kažkas tiesiog užliūliavo. Kovoti dabar reikėtų labiau nei tais pačiais 1996–aisiais, bet mes gauname gražiai įpakuotą gyvenimo scenarijų, kurio pagrindinės taisyklės – gauti ir leisti pinigus. Visi esame įnikę į šitą primestą mums žaidimą, ir tikrai retas kuris begalime sekti dvasinės kančios takelius. Manau, tai pagrindinė mano tėvo kartos žmonių prasigėrimo, išprotėjimo ar mirties priežastis.

Prieš kelerius metus, kai „Grafikos“ galerijoje eksponavai savo nuotraukas iš Indijos, pamaniau, kad galutinai „įkritai“ į šį žanrą. Tačiau dabar dažniausiai sėdi prie kompiuterio. Kuria kryptimi tobulėji, kuri? Ar nekyla noras atsisakyti visų haltūrų ir kryptingiau kurti? Nors gal skirstymas į „rimta“ ir „nerimta“ tau negalioja?

Tai, ką tada matei E. Rudinsko grafikos galerijoje, man ir yra svarbiausia. Tai buvo ir yra mano kūrybinio gyvenimo variklis, bet ne degalai. Degalams uždirbu grafiniu dizainu. Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi grįžti ir likti prie fotografijos. Pastaruoju metu vis daugiau energijos palieku fotojuostelėse.

Neatsisakau ir komercinių užsakymų – tiesiog stengiuosi juos įvilkti į savą drabužį, kad gėda nebūtų (čia mano Alinos indėlis. Ji yra nuožmiausiai savo kūrybą ginantis mano sutiktas žmogus). Šiek tiek parodinių kūrinių randa savo vietą interjeruose, tačiau retas ryžtasi pasikabinti tyliai ekspresyvias, savo nuotaiką diktuojančias nuotraukas. Kai toks žmogus atsiranda, – džiaugsmas mano namams.

Gal galėtum iš patirties pabandyti išvardyti pagrindines problemas, su kuriomis susiduria jaunas kūrėjas? Ar Tavo kartos žmonės taip pat turi neginčijamą išlaikytinio nuostatą – „meną reikia remti“?

Jaunas kūrėjas problemų saviraiškai turi vis mažiau. Jei esi talentingas ir nesi visiškai atsiskyręs nuo sociumo, tau atviri visi keliai. Manau, kad dar niekada nebuvo tiek laisvės saviraiškai ir niekada nebuvo taip paprasta rasti savą klausytoją ar žiūrovą. Sunkiau rasti talentą.

Nemanau, jog mano kartos kūrėjas yra išlaikytinis. Bent jau aš stengiuosi savo laiką ir energiją skirstyti į dvi dalis, vieną – kaip duoklę kūno, kitą – dvasios poreikiams. „Meną reikia remti“ nuostata, manau, nebėra neišvengiama. Nesinori būti kažkieno kekše, nors daugelis būtent taip savo „nekaltybę“ ir prarandame.

Straipsnyje panaudotos Igno Maldžiūno nuotraukos

Valdas Kilpys