Vienas tragiškiausių įvykių pasaulyje būtų, jei Dangus užsidarytų nuo žmogaus, jo nebekviestų, nebeskatintų, nelydėtų. Po keleto bandymų surasti dvasinę pusiausvyrą, apimtų panika, pasijutus paliktiems likimo valiai, apleistiems. Po bandymų tenkintis tuo, ką siūlo pasaulio pažeista vaizduotė, apvaldytų nuobodulys, o bėgimas nuo jo visomis perdėm žemiškomis pastangomis ir ribotu suvokimu greitai paverstų mus automatiškomis lėlėmis. Jokio netikėtumo, lėkštai numatytas ir suskirstytas gyvenimas, turintis bergždžią turinį. Gal todėl ieškau Dievo, kitas ieško Kažko – taip pat Dievo. Matau nepatikliai, gal net paniekinamai nusišypsant iš mano tokio tikėjimo. Tikėjimu esame užauginti – tie ieškantieji. Ieškantieji Dangaus kelio ir vadovo į jį. Čia sutinku kunigą, kurio pašaukimas yra labiausiai iš visų pašaukimų paženklintas nuolatinės artumos su Dievu, stebinantis intencijos grynumu ir sugebėjimu žengti toliau, negu leidžia žmogaus prigimtis. Išgirstas ir pasirinktas kunigo pašaukimas yra kartu ir vyriškumo, ir nuolankumo įrodymas, kai atsidavimas Dievui yra nepadalytas ir niekuo nekeičiamas.

Kas būtų, jei užsidarytų Dangus ir nebepakviestų nė vieno išrinktojo vesti į Dievo namus. Kas iš mūsų liktų?! Kas iš mūsų liktų be pašauktųjų dirbti Dievo darbų – juos pradėti, kad mes pajėgtume tęsti. Savo kasdienybėje. Nei vieno pašauktojo, nei vieno kunigo. Prasidėtų dvasinė suirutė. Visi tapę patys sau mokytojai ir vadovai suktumės uždarame savo susikurtų, sau patogių tiesų rate ir lenktyniautume, kurio tiesa labiausiai patiksianti kitiems. Iš tiesų aš ieškau vedlio, kurį Dievas išsirinko. Išsirinko skelbti Gerąją Naujieną. Kodėl turėčiau juo nepasitikėti, jei Dievas juo pasitikėjo. Tai žmogus, atliekantis labai sunkią pareigą – stovėti tarp žemės ir Dangaus. Atvesti kiekvieną ieškantįjį Dievo akivaizdon. Neieškantįjį išmokyti suklusti paslapčiai prisartinus, pakviesti prieiti. Padėti atpažinti. Savo veidą, kaip atspindį Didesniojo, Kūrėjo, mūsų gyvenimo Palaikytojo. Pasakyti, kad nepagarbinusi Dievo tarnauju savo šešėliui ir esu vieniša.

Melsdamasi Dievui už kunigus prašau besikartojančia malda:

– Norėčiau, kad jis kovotų už mane, nes pašaukimas davė jam tą teisę ir pareigą. Teisę ir pareigą surasti ir pakviesti į Viešpaties gyvenimą – gyvenimo pilnatvę. O mūsų teisė ir pareiga ieškoti ir leistis būti surastiems.

– Norėčiau, kad jis lauktų mano apsilankymo, kai jau niekas nebeateina pas jį klausti kelio pas Dievą. Arba bent tokio apsilankymo, kai kalbama apie viską, tik ne apie esminius dalykus – dėl baimės išvysti nepagražintą tiesą. Norėčiau, kad tuomet jis žinotų, kad mane veja nerimas ir kad viliuosi iš jo pasisemti rimties, ramumos ir tikrumo. Ir norėčiau, kad žinotų, kad ir aš laukiu jo apsilankymo savo dvasinėje vienatvėje.

– Norėčiau, kad mane sustabdytų bėgančią tarp nesibaigiančių reikalų ir tartų: Viešpats laukia tavo laiko susimąstymui prie Jo ir maldai. Ir primintų, jog esu, kad garbinčiau savo Kūrėją.

– Norėčiau jo laiko. Laiko, kurio niekas neturi – tik atstumtieji ir nepriimti. Likę be vietos. Tada norėčiau ateiti pas kunigą ir paklausti, ar man atsirastų vietos Dievo bažnyčioje. Ir kažkieno širdyje. Norėčiau, kad kunigas pasirūpintų, jog jausčiau Dievo ir artimo vidinį artumą. Jam yra suteikta teisė guosti – norėčiau, kad ja pasinaudotų.

– Norėčiau, kad atėjus pas jį, kaip į paskutinę vietą, kai nebėra daugiau kur eiti- ta vieta taptų pradžia gyvenimo, apie kurį Dievas svajojo man suteiksiant.

– Norėčiau, kad taip pasakytų apie dieviškąsias tiesas, kad aš neišdrįsčiau nepatikėti ar nepriimti.

– Norėčiau, kad taip pasakytų apie žemiškąsias tiesas, kad aš praregėčiau.

– Norėčiau, kad pažinęs mano silpnybes, apsaugotų mane nuo pačios savęs.

– Norėčiau, kad būtų ne tik svarbiausių mano gyvenimo įvykių liudininkas, bet ir kasdienybės.

– Norėčiau, kad įsigilintų į nevertą dėmesio problemą, jeigu tuo metu ji man svarbiausia.

– Norėčiau, kad jis dėkotų Dievui, už mano pastangas pažinti ir pamilti Jį. O aš dėkočiau už kunigo pastangas Dievą atskleisti, mano gyvenimui suteikti prasmės ir gyvybės.

– Teatleidžia jis mano žemišką tikėjimą.

– Teatleidžia man baimę siekti beribiškumo. Nesugebėjimą atsižadėti. Nepajėgumą vykdyti Dievo valios. Viliuosi, kad dėl savo žmogiško trapumo, mane supras, užjaus ir atleis. Ir pasakys, kad Viešpats pirmasis atleido žmogui.

Viešpats ilgai tylėjo po tokios maldos. Jis dažnai tyli tam nustatytą laiką, kad pati subręsčiau tam, ko prašiau. Tuo tarpu gal kitas sutiks kunigą pagal jo prašomą maldą. Taip visi melsimės prašydami ir tikėdami, jog Viešpats pasirūpins žmogumi, pasirūpins ir savuoju kunigu, kad spėtų paskui Jį sekti, į Jį panašėti.

Bernardinai.lt