Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi ir su žurnalistais bei VU ir VDU žurnalistikos studentais susitiko laikraščio „The Observer" redaktorius ir Naujienų ombudsmenų organizacijos vadovas Stephenas Pritchardas. Taip jau sutapo, kad Kaune jis lankėsi būtent Lietuvą sukrėtusios teisėjo J. Furmanavičiaus žmogžudystės dieną. Savo įspūdžius ir nuomonę apie Lietuvos žiniasklaidą jis išdėstė komentare, kuris, tikimės, bus aktualus bei įdomus ir „Bernardinai.lt“ skaitytojams.

Gyvybę jam atėmė keturios kulkos. Teisėjo kūnas guli gatvėje, o jo galva dar matyti iš po paskubomis užmesto plastikinio maišo – baisios mirties baisios įkapės. Toks buvo praėjusio pirmadienio rytas šiaip jau taikiame antrame pagal dydį Lietuvoje, Kauno mieste. Po kelių valandų rastas dar vienas kūnas. Policija įvardijo įtariamąjį – tėvą, kuris nužudytąjį teisėją kaltino įsipainiojus į pedofilijos skandalą ir tvirkinus jo mažametę dukrą. Jis nebetikėjo šalies teisinės sistemos galia ištirti nusikaltimą, į kurį, kaip įtariama, buvo įsipainiojęs pats tos sistemos narys.

Tai ekstremalus atvejis, tačiau jis puikiai iliustruoja nusiklatimus, korupciją ir prievartavimus, kurie žlugdo daugelį buvusių sovietinių respublikų. Jose į atskaitomybę ir skaidrumą vis dar žiūrima su įtarumu, o sunkiai iškovotos laisvės yra paminamos dėl turtingųjų verslo interesų, šešėlinių grupuočių ir galingų korporacijų interesų.

Kai šio kraupaus nusikaltimo dieną lankiausi Kauno universitete ir skaičiau paskaitą žurnalistikos studentams, pastebėjau, kad nemenka dalis jų yra keistai abejingi savo būsimai profesijai. Buvau pakviestas kalbėti apie apie Naujienų ombudsmeno darbą visame pasaulyje bei tai, kaip padidinti atskaitingumą ir skaidrumą Baltijos šalių žiniasklaidoje. Faktas, kad šios šalys dar turi nueiti ilgą kelią. Kai kuriems būsimos kartos žurnalistams ir redaktoriams Lietuvoje labai sunku priimti žinią, jog jų šalies laikraščiai netaps iki galo atviri tol, kol priklausys žmonėms ar grupėms, kuriems nerūpi visuomenės teisė žinoti ir žodžio laisvės principai.

Panašų vaizdą susidariau ir kitą dieną, kai Vilniuje dalyvavau Trancparency International Lietuvos skyriaus organizuotame susitikime su Lietuvoje dirbančiais žurnalistais.

Transparency International neseniai atlikta penkių nacionalinių dienraščių analizė ir apžvalga atskleidė labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, keturi iš penkių Lietuvos laikraščių nespausdina klaidų atitaisymų ar laiškų redaktoriams, kuriuose kritiškai atsiliepiama apie patį laikraštį ir jo straipsnių turinį. Nė vienas iš jų viešai neskelbia detalios informacijos apie savininkus ir jų galimus turtinius interesus. Nė vienas iš jų neturi savo etikos kodekso ir taisyklių, kuriose būtų aiškiai atskirtos dienraščių verslo ir redakcijos funkcijos. Nėra ir jokių informacijos rengimo gairių. Nė vienoje redakcijoje nėra ombudsmeno, ir nė vienas iš šių laikraščių neprašo savo skaitytojų įvertinti jų darbą, turinio tikslumą ir nešališkumą.

Ataskaita baigiama tokiais žodžiais: „Tuo metu, kai daugelyje šalių laikraščių imasi skaidrumo priemonių pelnyti skaitytojų pasitikėjimą, Lietuvos dienraščiai tebegyvena mintimi, kad skaitytojai turėtų jais paprasčiausiai tikėti. Ironiška, jog Lietuvoje laikraščiai reikalauja skaidrumo iš valstybės institutų, verslo struktūrų, visuomeninių organizacijų, tačiau patys yra linkę apie save ir savo veiklą suteikti minimalią informaciją arba jos visai neteikti.“

Atrodo, kad esant tokiai situacijai vilties teikia internetinė žiniasklaida. Vis daugiau lietuvių būtent internete ieško tikslios ir patikrintos informacijos. Tuo pačiu keliu eina ir reklamos davėjai – internetinės žiniasklaidos pajamos iš reklamos per metus išaugo 33 proc.

Vilniaus universiteto žurnalistikos studentai man sakė, kad jie savo ateitį taip pat sieja su internetine žiniasklaida, nes spausdintinė žiniasklaida šalyje matoma kaip beviltiškai susipainiojusi korupcijos tinkle.

Tačiau turėtume būti atidūs ir neskubėti smerkti tokio šios šalies žiniasklaidos neskaidrumo. Lietuvoje laisva spauda skaičiuoja vos dvidešimtus metus. Tuo tarpu Britanijos spauda net ir per du šimtmečius šiuo klausimu ne ką daugiau tepažengė į priekį.

Pagal guardian.co.uk parengė Lina Valantiejūtė