Beveik prieš dvejus metus rašiau komentarą, kuriame skelbiau apie atėjusią mažų valstybių erą. Tuomet pabrėžiau, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius nepriklausomų valstybių skaičius pasaulyje labai išaugo, o mažosios valstybės tiesiog užkariavo pačių įvairiausių tarptautinių reitingų pirmąsias vietas. Jos pirmavo pagal BVP vienam gyventojui rodiklius, jos tituluotos taikiausiomis pasaulio valstybėmis ir tomis, kuriose žmonėms visų geriausia gyventi.

Tačiau taip situacija atrodė anksčiau. O dabar akivaizdu, kad dėl Didžiosios recesijos pasaulio ekonominė ir politinė kryptis tapo visiškai nebepalanki mažosioms valstybėms. Vien pasižvalgius po Europą tampa akivaizdu, kad būtent mažosioms žemyno narėms – Islandijai, Airijai, trims Baltijos valstybėms – sekasi prasčiausiai. Islandija išgyveno ne tik katastrofišką ekonomikos ir bankų sistemos griūtį. Jai teko atlaikyti ir Britanijos bei Nyderlandų reikalavimus grąžinti milijardus, kuriuos šių šalių piliečiai prarado žlugus Islandijos bankams. Tuo tarpu narystė ES kiek apsaugojo Airiją bei Baltijos valstybes nuo didesniųjų valstybių spaudimo, tačiau aišku, kad tai negalėjo ir negali išspręsti visų jų problemų. Latvijai teko kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Gali būti, kad tą patį turės padaryti ir Lietuva bei Airija.

Taigi kas nutiko? Savo naujausioje knygoje Prinstono universiteto istorikas Haroldas Jame‘as teigia, kad „modernios globalizacijos suklestėjimo metu, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, atrodė, kad mažosios pasaulio valstybės – Naujoji Zelandija, Čilė, Airija, Baltijos valstybės, Slovakija ir Slovėnija – bus tikrosios nugalėtojos.“ Šios šalys sėkmingai ir mikliai pasinaudojo tarptautinės prekybos ir investavimo barjerų panaikinimu bei susidariusia palankia tarptautine aplinka ir tvarka, kurią užtikrino ir išlaikė Amerikos viešpatavimas.

Mažos ir todėl lanksčios valstybės greitai sukūrė užsienio kapitalui ir verslininkams patogias ir palankias mokesčių bei investavimo sąlygas. Taip tarptautinis kapitalas tiesiog suplūdo į mažąsias šalis. Tačiau, nepaisydamas to, ekonomistas Josephas Stiglitzas sykį sakė, jog „mažos ir atviros ekonomikos tai lyg valtys atvirame vandenyne“. Kitaip tariant, jos itin priklausomos, o dėl to ir itin pažeidžiamos, tarptautinių ekonominių nuotaikų ir svyravimų. Gerai, kai ekonominė situacija palanki ir investuotojai noriai palieka pinigų šiose šalyse. Tačiau kai situacija suprastėja ir įmonės nusprendžia sumažinti investicijas, staigus stambaus masto kapitalo atitraukimas iš tokių šalių joms gali būti itin pavojingas. O būtent tai dabar ir vyksta.

Tarptautinės politikos realijos taip pat nebėra tokios palankios mažosioms tarptautinės bendruomenės narėms. Didžiausias pastarųjų metų geopolitinis pokytis, kuris neišvengiamai susijęs su ekonomine krize, – G20 grupės susiformavimas. Tai didžiųjų ir galingųjų dvidešimties pasaulio šalių klubas, kuris ėmėsi reguliuoti pasaulio ekonominį klimatą. Tai, kas anksčiau mažosioms valstybėms davė naudos ir nešė tiesioginį ekonominį pelną, – liberali mokesčių politika, menkas valstybės kišimasis į verslo ir finansų sektorius – atsidūrė didžiųjų šalių lyderių taikiklyje. Tokio pobūdžio politika didžiosioms šalims niekada pernelyg nepatiko, nes mažosios kaimynės visada buvo lankstesnės ir galėjo greičiau prisitaikyti prie pokyčių, tačiau, prasidėjus krizei, į nežaboto kapitalizmo principus nusitaikyta iš esmės. Ekonomikos reguliavimas vėl madingas. Kaip G20 susitikime sakė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, „mokesčių rojus, nežabotas bakų slaptumas – viso to turės nebelikti.“

Netgi turtingoji ir itin gerą reputaciją tarp verslininkų turėjusi Šveicarija dabar priversta nerimauti. Spaudžiant JAV, Šveicarija buvo priversta išduoti savo ilgametes bankų slaptumo tradicijas ir Amerikos pareigūnams atskleisti tūkstančių savo klientų pavardžių.

Tačiau reikia pripažinti, kad nepaisant šių problemų Šveicarija bent jau neprivalo jaudintis dėl tiesioginės grėsmės savo saugumui. Tačiau to negalima pasakyti apie kitas mažąsias Europos valstybes.

Kai po Šaltojo karo pabaigos JAV galėjo bent kurį laiką jaustis vienintele šalimi, verta pasaulio galybės vardo, ji nuosekliai stojo mažųjų ar tik besikuriančių šalių pusėn. Kai 1996 m. Kinija išbandė raketas, kurios kėlė grėsmę Taivanui, JAV nusiuntė savo oro pajėgas į regioną, ir Kinijos raketiniai bandymai kaipmat baigėsi. NATO tiekė karinę pagalbą Bosnijai ir Kosovui jų kovoje su Serbija. George‘as W. Bushas aiškiai deklaravo, jog nori, kad Gruzija taptų NATO nare nepaisant to, ką apie tai mano Rusija.

Tačiau kai JAV ekonominė situacija pablogėjo, panašu, kad ji nebėra ir tokia energinga gindama mažąsias valstybes. Naujoji šalies tarptautinė politika labiau nukreipta į santykių su kitomis didžiosiomis pasaulio valstybėmis – konkrečiai Rusija ir Kinija – gerinimą. Amerika dėl „strateginio dialogo“ su Kinija net sušvelnino savo kritiką dėl žmogaus teisių pažeidimų šalyje. O Amerikos prezidentas Barackas Obama ataisakė sustitikti su Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama. 

Atrodo, Amerika taip pat rimtai nusprendė peržiūrėti santykių su Rusija strategiją. JAV atsisakė planų dislokuoti priešraketinio gynybos skydo elementus Vidurio Europoje, taip sukeldama daug klausimų Baltijos valstybėms ir Čekijai, bet užtat neabejotinai pamalonindama Kremlių. Įšaldytas ir Gruzijos narystės NATO klausimas, nors patys gruzinai labai nerimauja dėl naujų galimų Rusijos atakų.

Taigi ne taip seniai būdvardis mažas, kalbant apie tarptautinę bendruomenę, reiškė veiksmingas, lankstus ir klestintis. Tačiau panašu, kad dabar didžiosios pasaulio valstybės vėl tampa madingos. Bet, mano galva, toks pasaulis, kuriame mažosios valstybės bus lengviau paveikiamos, o su jomis vis mažiau skaitomasi, bus ne tokia ir maloni vieta gyventi.  

Pagal Financial Times parengė Lina Valantiejūtė