Verslo ciklo svyravimai nuo ekonomikos priklauso tiek pat, kiek ir nuo psichologijos. „The Economist“ šį reiškinį apibūdino taip: „Daug kas modernioje ekonomikoje priklauso nuo pasitikėjimo. Mus pasiekiančios pačios pagrindinės paslaugos ir prekės priklauso nuo sudėtingų ryšių tarp po pasaulį išsibarsčiusių tiekėjų. Visa ši sudėtinga sistema paremta pasitikėjimu, kad tiekėjai laiku pristatys prekes, o pirkėjai laiku atsiskaitys. Čia kyla klausimas: kas verčia žmones, kurie galbūt nieko neskolintų net savo kaimynui, patikėti visas savo gyvenimo santaupas nepažįstamiesiems, kurių jie veikiausiai niekada nepamatys? Taip suformulavus klausimą stebina ne tai, kad ekonomikos sistemoje kartais periodiškai kyla panika. Stebina, kad ji kyla palyginti retai.“

Juk ir dabartinė kreditų krizė kilo dėl pasitikėjimo – tikėjimo – problemų. Esame įpratę manyti, kad pasitikėjimas – tai tam tikra vidinė žmogaus laikysena, dvasinė jo savybė. Tačiau net ir vertinant lingvistiškai tikėjimas (angl. faith) ir finansai (angl. finance) yra labai glaudžiai susiję. Neatsitiktinai žodis kreditorius (angl. creditor) kyla iš lotyniškojo credere (lot. „tikėti“). Kai kreditoriai skolina, jie taip elgiasi, nes tiki kliento patikimumu. Vokiečių kalboje tai matyti dar aiškiau: žodis tikėjimas (vok. Glaube) turi bendrą šaknį su žodžiu kreditorius (vok. Gläubiger).

Šis glaudus semantinis ryšys tarp pasitikėjimo ir skolinimo slepia ir svarbių teologinių įžvalgų. Jas labai aiškiai atskleidžia problemos, kurios krikščionybei iškilo kartu su reformacija. Tai ryšys tarp tikėjimo ir darbo. Martinas Lutheris mokė, jog mus išgelbėti gali tik tikėjimas, ir joks žmogaus darbas nėra toks vertingas, kad galėtų užtikrinti vietą Dangaus karalystėje. Jis tikrai nebuvo pirmasis taip labai akcentavęs Dievo gailestingumą. Kai kurie teologai teigia, kad šios idėjos susijusios su šv. Augustino įžvalgomis ar net šv. Pauliaus mokymu.

Klasikinis tekstas, aplink kurį ir sukasi visa XVI a. teologinė krizė, yra ketvirtajame Danieliaus knygos skyriuje. Danielius, interpretuodamas karaliaus Nabukadnecaro sapną, pranašauja valdovo laukiančią didžiulę bausmę. Jos išvengti šis galįs tik vienu atveju – jei tik išpirks savo nuodėmes teisumo darbais, o nusikaltimus – gailestingumu vargšams.

Daugiausia problemų kelia sąvokos „teisumo darbai“ interpretavimas. Graikiškame I–II a. pr. Kr. Septuagintos vertime tai iš esmės sutapatinama su išmaldos davimu. Tai nutinka todėl, kad hebrajų ir Jėzaus laikų aramėjų kalboje sąvoka „teisumo darbai“ (tsedaqah) iš esmės žymėjo specifinį aukojimo vargšams veiksmą. Taigi jei graikų vertimas yra teisingas, išeitų, jog nuodėmių atleidimas nepriklauso vien tik nuo Dievo, tam reikia, kad ir žmogus aktyviai dalyvautų ir įsikištų. Kad nuodėmės būtų atleistos, būtini geri darbai, rodantys gailestingumą ir dosnumą vargšams.

Reformatorius toks konkretus šių eilučių interpretavimas žeidė, ir nuo to laiko jos susilaukė ypatingo dėmesio bei gausių komentarų. Tik pastaraisiais dešimtmečiais domėjimasis šių eilučių keliamomis teologinėmis problemomis kiek atslūgo, Biblijos tyrinėtojų bendruomenei vis labiau sekuliarėjant. Kita vertus, klausimas, kokia yra žmogaus veiksmų svarba nuodėmių atleidimui, ir toliau lieka atviras interpretacijoms.

Dabartinė finansinė suirutė kiek kitaip nušviečia senuosius biblinius tekstus, o nūdienos aktualijos leidžia išmaldos davimą interpretuoti naujai. Moderniaisiais laikais krikščionys įprastai tiek išmaldos davimą, tiek visokią pagalbą ir paramą vargšams grįsdavo socialinio teisingumo idėja. Kitaip tariant, paremdami vargingiausiuosius krikščionys prisideda prie teisingesnio ir tolygesnio gėrybių paskirstymo. Daugybė biblinių tekstų (ypač įvairių pranašų knygos) neprieštarauja tokiai interpretacijai. Modernios demokratijos iškilimas suteikė krikščionims dar daugiau laisvės bei sudarė galimybę prisidėti formuojant viešąją politiką, ir įvairios krikščionių Bažnyčios ėmė siekti, kad būtų kuo plačiau įtvirtintas principas, žinomas kaip „pirmenybės teikimas vargstantiesiems“.

Tačiau taip akcentuojant socialinę politiką ir teisingesnį gėrybių perskirstymą, iš akių pranyksta vienas esmingiausių, vertinant teologiškai, labdaringos veiklos elementų. Iš tiesų ankstyvasis judaizmas ir krikščionybė ypatingą vertę teikė patarnavimui vargšams dėl visai kitų priežasčių.

Štai kad ir Tobito knyga, ankstyviausias šaltinis, kuriame aiškinama išmaldos davimo vargšams vertė ir svarba. Istorija pradedama Tobito pamaldumo ir dievobaimingumo aprašymu jam dar gyvenant Izraelyje. Tačiau vėliau asirai įsiveržia į šiaurinę karalystę, ir Tobitas su daugeliu kitų yra ištremiamas. Jis praranda galimybę nukeliauti į Jeruzalę ir atiduoti auką Dievui. Taigi, kaip Tobitas gali įvykdyti savo įsipareigojimą tarnauti savo Kūrėjui ir atpirkėjui? Nuo šiol jis tai daro duodamas išmaldą skurstantiesiems ir stokojantiesiems.

Jei turėtume vien Tobito knygą ir nežinotume nieko daugiau, pirštųsi išvada, jog religinė išmaldos vertė kyla iš to, kad žmogus yra nutolęs nuo šventovės, nebegali joje lankytis. Kitaip tariant, Tobitas, gyvendamas Izraelyje, Dievą garbina šventykloje, tuo tarpu atsidūręs diasporoje jis tai daro aukodamas vargšams. Tačiau kitas to paties laikotarpio tekstas – Ben Sira knyga – atmeta tokią interpretaciją. Ben Sira – tai Izraelyje gyvenęs kunigas. Jis tikino, kad išmalda turi būti duodama kartu su garbinimu.

Abiejuose šiuose tekstuose, Tobito ir Ben Sira knygose, galime įžvelgti naują ir gana dramatišką posūkį teologijoje. Ištiesta vargšo ranka tampa altoriumi, nuo kurio gėrybės iš žemės siunčiamos į dangų. Jeruzalės šventyklos altorius pakeičia kruviną auką į tokią, kurios skonis malonus Dievui, o gerumo darbas ar išmaldos davimas vargšui leidžia žmogui „pildyti sąskaitą“ dangiškajame banke.

Rabinistinėje kultūroje vargšai visą šią sudėtingą koncepciją sutraukdavo į trumpą frazę. Išmaldos davėjus jie pasitikdavo žodžiais: „Per mane gauk malonę.“ Hebrajiškai tai visai trumpa dviejų žodžių frazė, kuri reiškė būtent tai, apie ką jau kalbėjome: „Įdėk monetą į mano delną, ir tai bus tavo turtas danguje.“ Šie vargšai buvo tarsi tiesioginiai tarpininkai tarp mūsų žemiškosios ir dangiškosios „sąskaitos“. Žemiškosios sąskaitos saugumu tikrai galime pagrįstai abejoti (juk ir Jėzus kalba apie vagį, kuris ateis, kai nesitikėsime), bet nekyla abejonių, kad danguje į tai bus šimteriopai atsižvelgta ir įvertinta.

Net keista, kaip dažnai Jėzus savo mokyme grįždavo prie dangiškojo iždo temos. Tai metafora, kylanti iš verslo ir prekybininkų pasaulio ir tiesiogiai susijusi su pinigų padėjimu į banką. Antikos laikais, kaip ir dabar, jei kas patikėdavo savo pinigus skolintojui, jis tikrai tikėdavosi, kad paskolinti pinigai ir palūkanos bus grąžintos laiku. Kad ši sistema veiktų, šiuolaikiniai bankai visų pirma tampa labai priklausomi nuo indėlininkų pasitikėjimo. Juk tam tikra visų banko lėšų dalis yra likvidi. Visa kita yra paskolinta klientams, kuriais bankas pasitiki, ir mano, kad jie laiku ne tik grąžins skolą, bet ir mokės nustatytas palūkanas. Taigi viskas veikia puikiai, kol nesusvyruoja pasitikėjimas.

Kitais žodžiais tariant, indėlininkai gali pasitikėti banku, o bankas privalo pasitikėti indėlininkais ir skolininkais, kad šie laiku grąžins skolas. Bankininkai tiesiog turi tikėti tais, kuriems skolina. Pasak ekonomisto Christopherio Wallerio, būtent šis pasitikėjimo momentas visą bankininkystės sistemą padaro labai trapią ir kur kas pažeidžiamesnę nei kiti verslo sektoriai. Jei staiga bankrutuotų McDonald‘s, niekas pernelyg nesijaudindamas žingsniuotų užkąsti į Burger King užkandinę. Tačiau jei bankrutuoja Citicorp, tai mes neišvengiamai imsime jaudintis dėl vietinių kredito unijų. Taigi bankininkystės sistema yra susaistyta plonu pasitikėjimo voratinkliu.

Šį dalyką jau puikiai žinojo ir senosios tautos. Pavyzdžiui, akadų kalboje tas pats žodis buvo vartojamas išreikšti tikėjimui į Dievą ar kitą žmogų ir skolinimo veiksmui. Ben Sira vienoje iš diskusijų apie išmaldos davimą įterpia du skyrius: vieną – apie skolinimą, o kitą – apie laidavimą už tą, kuris skolina. Iš pirmo žvilgsnio stebina tai, kaip jis mėgina perspėti savo mokinius dėl rizikos, kuri kyla skolinant pinigus. Tačiau visas susirūpinimas kaipmat išnyksta jam vėl prabilus apie išmaldos davimą. Nors išmalda bei paskola ir gali būti palygintos, tačiau pirmoji visiškai neturi jokio rizikos elemento. Patarlių knygoje ši mintis puikiai iliustruojama ir išryškinama. Juk joje sakoma, kad tas, kuris dosnus vargšui, tas skolina Viešpačiui. O mes juk net neabejojame, kad jam paskolinę savąją dalį tikrai atgausime.

Tai atsispindi ir senuosiuose žydų midrašuose. Kad ir istorija apie tai, kaip filosofas ateina pas rabį Gamalielį ir klausia, kaip kas nors gali tikrai ir visiškai pasitikėti tuo, kas rašoma Biblijoje, jei Pakartotojo įstatymo knygoje reikalaujama, kad žmogus deramai aprūpintų savo vargstančius giminaičius ir tai darydamas nejaustų nė menkiausio gailesčio. Gemalielis prisipažįsta, jog joks žmogus neturi, o ir neturėtų taip pasitikėti kitu. Tačiau jis savo ruožtu toliau klausia filosofo, ar šis skolintų savo pinigus tam, kuris kaip laiduotoją atsivestų elgetą. Žinoma, kad ne, atsako filosofas. O jei laiduoti būtų pakviestas visos provincijos svarbiausias asmuo? Pinigai kaipmat būtų paskolinti – ateina atsakymas. Taigi galiausiai Gamalielis suformuluoja trumpą ir aiškų atsakymą į filosofo klausimą: jei paprastojo mirtingojo laidavimo užtenka, kad paskolintum pinigų, kokios dar papildomos sąlygos gali būti keliamos Dievui, pasaulio kūrėjui. Juk Šventajame Rašte aiškiai parašyta: „Kas dosnus vargšui, tas skolina Viešpačiui; jis atmokės jam už gerą darbą (Pat 19, 17)

Tačiau grįžkime prie Danieliaus knygos ir joje išryškėjusios problemos. Ištraukoje, kaip jau skaitėme, sakoma, kad karalius gaus nuodėmių atpirkimą, jei aukos vargšams. Mūsų supratimas, kaip gali veikti šis principas, iš esmės priklauso nuo to, kaip suvokiame pačią atpirkimo sąvoką. Kaip sufleruoja šio žodžio lotyniškoji ir aramėjiškoji etimologija, atpirkimas siejasi su atsimokėjimu, išsipirkimu ir šiuo konkrečiu atveju metafora nurodo į skolos vergystę. Nabukadnecaro nuodėmės, priimamos kaip skola, pasiekė tokias aukštumas, kad kreditorius – Dievas – ima reikalauti skolą grąžinti bausmės forma. Savo nenusisekusiam skolininkui Dievas uždeda pančius.

Tačiau karalius gali mėginti panaikinti savo skolą pervesdamas svarią „įmoką“ į dangiškąjį iždą. Ir tai darydamas, katalikų teigimu, Nabukadnecaras ne „išperka pats save“, kaip kad mėgina aiškinti reformatai. Veikiau skolindamas Dievui, jis labai aiškiai parodo savo, kaip tikinčiojo, laikyseną (credo – „aš tikiu“; creditor – „skolintojas“).

Glaudus ryšys tarp tikėjimo ir išmaldos davimo veiksmo buvo pastebėtas dar IV a. gyvenusio teologo šv. Jefremo, kuris rašė krikščionišku aramėjų kalbos dialektu, vadinamuoju siariaku. Girdamas šv. Abraomo Kidunaja gerumą, jis rašė: „Klausaisi Dievo balso, kad galėtum veikti. Veiki tam, kad skolintum (duotum išmaldos vargstantiems). Skolini tam, kad tikėtum.“

Tai tiesiog stulbinama logika. Per išmaldos davimą žmogus išpildo savo tikėjimą. Tikėjimas kaip toks visada yra ką tik pradėtas darbas, kuriam reikia konkretaus veikimo, kad tikėjimas taptų realus. Atrodo, jog aukojimą ir išmaldos davimą galime suprasti ir apibrėžti kaip tinkamiausią būdą pristatyti gėrybes Dievui. Taip kaip bankininkas parodo, kad pasitiki jumis, kai pasiūlo pasiskolinti, taip ir žmogus parodo Dievui, jog tiki ir pasitiki Juo, siūlydamas savo skolą aukos ar išmaldos pavidalu. Tikėjimas ir darbai labdaringos veiklos ir aukojimo kontekste yra paprasčiausiai neatskiriami.

Visos tokios kalbos veikiau atrodo tiesiog protingos nei teisingos, ir juo labiau tikrai nedaug ką bendro turi su dabartine ekonomikos krize. Tačiau kaip vienas po kito pažymi apžvalgininkai, viską nulemia mūsų poreikis tikėti. James Surowieckis, New Yorker apžvalgininkas, pabrėžė, kad krizė kilo dėl to, jog dalis sistemos žaidėjų piktnaudžiavo mūsų jiems teikiamu pasitikėjimu. Jie skolino asmenims, kurie neatitiko paskolos gavėjams keliamų reikalavimų, ir tuomet įkeisdavo tas skolas kitiems pirkėjams, kurie klaidingai manydavo esą priklausantys žemam rizikos laipsniui. „Tokia patiklumo kultūra, – rašė Surowieckis, – padarė daugybę žalos ekonomikai, tačiau pamažu ji mutuoja į kai ką dar pavojingesnio. Konkrečiai – visiško nepasitikėjimo atmosferą.“ O tada apžvalgininkas reikšmingai formuluoja išvadą: „Jei ir yra dalykas, blogesnis už pernelyg didelį pasitikėjimą, vien to nepakanka. Apgaulės nuskurdina vos kelis, o baimė nuskurdina daugybę žmonių. Taigi tol, kol vyraus nepasitikėjimas ir įtarumas, žmonės ir toliau atsiims pinigus iš ekonominės sistemos.“

Taigi kaip turėtume atsakyti į pasitikėjimo žlugimą? Vieną iš pasiūlymų pateikė Floydas Norrisas dienraštyje New York Times. Jis pasiūlė, kad vyriausybė turėtų tiesiog priversti bankus skolinti. Bet ar tikrai galime priversti ką nors tikėti ir pasitikėti? Tėvai per krikštynas meldžia savo vaikams tikėjimo dovanos. Bet juk tikėjimas negali būti prievartinis ar išreikalaujamas. Juk tai – Dievo dovana. Tas pat galioja ir svarstant apie ekonomiką. Negalime reikalauti, kad bankininkai staiga pradėtų tikėti.

Ankstyvosios krikščionybės skelbėjai buvo atsidūrę panašioje padėtyje. Adomo ir Ievos nuopolis rojaus sode visiems laikams įliejo į žmogaus prigimtį norą pirmiausia siekti naudos sau. Bet pagrindinė Evangelijos tema buvo parodyti žmonėms, kad tik praradęs gyvenimą gali jį iš tiesų gauti. Arba, kaip Jėzus sakė turtingam jaunuoliui, kuris klausė, kaip jis galėtų būti išgelbėtas: išdalink viską vargšams ir nusipelnysi dangaus turtų.

Tai nebuvo tik paprasti turtai, jie žadėjo ne tik amžinąjį gyvenimą po mirties, bet ir solidų atlygį šiame gyvenime dar šiame pasaulyje. Pamokslininkams, tokiems kaip šv. Augustinas, šių dangiškųjų turtų patikimumas turėjo būti akcentuojamas jau čia ir dabar. Vienoje iš savo homilijų jis rašė: „Įsigilinkite į pinigų skolintojo darbo metodus. Jis kukliai duoda ir tiki atgauti šią sumą su kaupu. Ir jūs taip darykite. Duokite nedaug, o atgaukite kur kas daugiau. Žiūrėkite, kaip jūsų palūkanos kyla! Atiduokite šią laikiną gerovę ir užsitarnaukite amžinas palūkanas, duokite žemę ir pelnykite dangų. Paklausite: kam turite tai atiduoti? Pats Dievas vargšo žmogaus pavidalu ateis pas jus pasiskolinti, jis, kuris jums uždraudė būti lupikautojais. Klausykitės Rašto, kuris sako, kaip padaryti Dievą jūsų skolininku: „Kas dosnus vargšui, tas skolina Viešpačiui.“

Šv. Augustinui toks susitarimas su Dievu visai nėra nulinės sumos lošimas. Dangiškoji ekonomika veikiau abiejų – ir davėjo, ir gavėjo – naudai. Kai kas nors paaukoja stokojančiajam, praturtėja abi pusės. Bet duodantysis gauna netgi daugiau, tad tas pelnas ir yra kaupiamas dangiškoje sąskaitoje.

Žinoma, yra didžiulis skirtumas tarp Bažnyčios gyvenimo ir mūsų ekonominės sistemos veikimo. Nors abu priklauso nuo tikėjimo ir pasitikėjimo, tikėjimo būtinybę ekonomikoje mes išvystame tik tada, kai sistemą ištinka krizė. Esame įpratę tikėti, kad finansiniai instrumentai, tokie kaip doleris ar euras, yra realūs. Tačiau kiek iš tiesų realūs yra pinigai? Dolerio banknotas yra ne kas kita kaip paprasčiausias skolinis įsipareigojimas. Jei vyriausybė staiga išspausdintų pernelyg daug tokių banknotų, jie kaipmat nuvertėtų. Taigi priimdami dolerio banknotą mes parodome, kad pasitikime šios šalies iždo sekretoriumi.

Tuo tarpu religiniame gyvenime krizės nuojauta visada šalia. Iš dalies tai dėl mūsų puolusios prigimties. Juk mūsų visų pradinė nuostata ta pati – pirmiausia siekti naudos sau, o kai jau kažką turime, pradedame kaupti. Evangelijoje pagal Luką pateiktame palyginime apie kvailą turtuolį (Lk 12, 13-21) puikiai atskleidžiama Jėzaus pozicija šiuo klausimu. Jis aiškiai sako, kad vargšas tas, kuris krauna turtus čia, bet nesirūpina būti turtingas pas Dievą.

Taigi, kad ir kokia racionali ir šiems laikams tinkama galėtų atrodyti turtuolio strategija kaupti turtus, ji gali būti tiesiog pražūtinga mūsų kūnams. Taip kaip ankstyvosios krikščionybės laikų pamokslininkai, tokie kaip šv. Augustinas, skatino labdaringą elgesį tarp krikščionių, to paties dabar visomis savo kalbomis ir siūlomais sprendimais siekia šiandienos politikai. Jie mėgina atgaivinti rinkose tikėjimą. Taigi, tam, kad klestėtų, žmogus privalo tikėti.

Dabartinėmis sąlygomis daugiau nei akivaizdu, jog mūsų kasdienio gyvenimo sėkmė yra glaudžiai susijusi su tikėjimu. Kai per vakaro žinias matome gatvėse dėl bankų griūties protestuojančius žmones, galime aiškiai suvokti, kad tikėjimo stoka gresia rimtomis pasekmėmis socialinei tvarkai bei stabilumui.

Pagal Bibliją žmogus neturi iškeisti savo tikėjimo dėl žemiškųjų turtų. Žinoma, svarbu turėti darbą ir socialines garantijas, kurios leidžia daugiau ar mažiau ramiai ir saugiai laukti senatvės bei tikėtis, kad bus išmokėta pensija. Bet juk žmogus gyvas ne vien duona. Kaip popiežius Benediktas XVI primena mums, net ir pačiose teisingiausiose visuomenėse visada bus meilės tarnystės poreikis. Ir savo 2007 m. enciklikoje „Spe Salvi“ jis taip pat pabrėžia, kad kiekvienos kultūros matas yra identifikacijos su vargstančiais ir apleistaisiais lygis.

Turbūt su tokiu meilės tarnystės apibrėžimu nesiginčytų nė vienas ateistas. Tačiau įdomu, kokių argumentų ateistas pasitelktų norėdamas pagrįsti davimo ir solidarumo idėją? Šiame kontekste iš naujo garsiai suskamba pokalbis tarp rabio Gamalielio ir filosofo. Kodėl turėtume tikėti, jog mūsų sunkiai uždirbti pinigai, atiduoti vargšams, mums patiems atneš naudos? Tobito žodžiai, kad tik dangiškųjų turtų kaupimas yra vienintelis būdas išsaugoti amžinojo gyvenimo viltį, atrodo yra ne kas kita kaip savotiška savęs paguoda, o gal net saviapgaulė.

Tam, kad Tobito teiginiai išties įgautų prasmę, reikia atidesnio teologinio žvilgsnio į pasaulį. Galime sakyti, jog tikėjimas į Dievą – tai tikėjimas tam tikra ekonomine sistema. Kai Jėzus kalba apie dangiškuosius turtus, jis aprašo tokios ekonominės sistemos veikimo modelį, kurios pagrindinė varomoji jėga yra malonė. Turtingas jaunuolis, kuriam pasakoma, kad jis turįs visko atsisakyti, kad pelnytų dangiškuosius turtus, buvo prašomas pasitikėti tokia ekonomine sistema, kuri visiškai nesiderina su dosnumo teikiama nauda. Jėzus pažada atlygį ne tik amžinajame gyvenime, bet ir palaimą šiame. Tai tokia patraukli investavimo galimybė, kad joks racionalus žmogus jos neatsisakys.

XIX a. religijų istorikai senovės Izraelio aukojimo sistemą apibūdino taip: duodu, kad gaučiau. Kitaip tariant, būtų galima perfrazuoti: „Dedu šį mažą savo išaugintą gyvulį ant altoriaus kaip dovaną Dievui su viltimi, kad Jis atsiųs man savo palaiminimą.“ Tuo tarpu Tobito laikais ir ypač Naujajame Testamente tokia savotiška mainų forma ir samprata radikaliai transformavosi. Nuo tol tikima, kad moneta vargšo rankoje krauna dangiškuosius turtus, kurie suteiks palaiminimą vargstančiai sielai ateinančiame gyvenime. Biblija žada, kad labdaros ir išmaldos davimas suteiks malonę, kai to labiausiai reikės.

Kaip galime būti tikri dėl deramo atlygio už savo meilės darbus? Suprasdami, kad taip mes tikrai skoliname Dievui, o tai savo ruožtu reiškia, jog jis yra pakankamas ir sugebės deramai atsakyti į meilės tarnystės principą, kurio dėka funkcionuoja pasaulis.

Gali kilti klausimas, kodėl šią klasikinę nuostatą išmaldos ar aukos davimo atžvilgiu jau kuris laikas pametėme iš akių? Žinoma, tai labai glaudžiai susiję su modernios valstybės susiformavimu, kai pasauliečiams buvo leista taip formuoti viešąją politiką, kaip Bažnyčios Tėvų laikotarpiu buvo net neįsivaizduojama. To pasekmė: daugybė žmonių, susirūpinusių pajamų perskirstymo teisiniais aspektais, ir beveik nė vieno, kuris racionaliai galėtų pagrįsti ir paaiškinti pasiaukojančio davimo reikšmę.

Jei ko ir pasimokėme iš šios krizės, tai, kad šio pasaulio daiktai ir turtai nėra reikšmingi. Rinka nėra kompiuteris, kuris automatiškai visada pateiks teisingiausią atsakymo variantą. Tingumas, apsirijimas ir puikybė gali iškreipti rinkos dalyvių suvokimą. Vertingi gali pradėti atrodyti tie dalykai, kurie iš tiesų tokie nėra. Rinkoje, kaip ir kitomis gyvenimo aplinkybėmis, nėra tokio mechanizmo, kuris pakeistų moralę. Kas galėtų paneigti, kad jei mūsų politikai ir bankininkai parodytų didesnį pasitikėjimą, krizė būtų ne tokia skausminga? Dabar, kai tikėjimo rinkoje visiškai nebeliko, mes puikiai matome, kokią svarbią prekę praradome, ir jaučiame, kaip sunku bus ją vėl iš naujo sukurti. Esant tokioms aplinkybėms nenuostabu, kad kai kurie analitikai liaupsina tuos įstatymų projektus, kuriuose numatyta bankininkus paversti tikinčiaisiais. Tačiau religingi žmonės instinktyviai žino, kad tikėjimas negali būti paveldimas, jis tegali būti išugdomas. Neturėdami tikėjimo pagrindo, jog tiek vyriausybė, tiek ir bankai elgsis pagal gerąjį modelį – t. y. jie pelnys mūsų pasitikėjimą – negalime pasitikėti ateitimi. Pažvelkime, kiek daug to, ką kasdien darome, priklauso nuo tikėjimo. Paprasčiausias susitarimas vienas su kitu atsiskaityti banknotais yra priklausomas nuo tikėjimo. Nuo jo priklauso visas mūsų ekonominis gyvybingumas.

Religinis tikėjimas šią aktyvumo formą dar labiau išplečia. Duodami savo žemiškąsias investicijas vargšams, mes dalyvaujame bendrame meilės darbe. Darydami gera, mes įkūnijame tikėjimą, kurį išpažįstame lūpomis.

Pagal „The First Things“ parengė Lina Valantiejūtė