„Vėsims duorims plungėškems“, „די עדלעכע, מוטיקע מענטשן פון פלונגען“

Bernardinai.lt nuotrauka

Nuotraukoje matome skulptoriaus Antano Vaškio darbą su greta esančiu užrašu žemaičių ir jidiš kalbomis. Plungės miestui jį jau kone dvejus metus mėgina … padovanoti  Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.

Kodėl mėgina? Todėl, kad rajono savivaldybės sukurtai darbo grupei ir merei E.Lapukienei kliudo užrašas. Oficialus darbo grupės argumentas – „Plungėje gyvena ne tik dori žmonės“. Nei pridėsi, nei atimsi. Pirma savivaldos struktūra, viešai kovojanti už nedorų žmonių teises būti pagerbtiems.

Fondas beveik dvejus metus prašė savivaldybės rasti vietos skulptūrai. Neišgirdę jokio atsakymo, šių metu vasaros pabaigoje fondo atstovai skulptūrą pastatė be jokio leidimo, laikinai, kad plungiškiai galėtų patys įvertinti, ar tokia dovana miestui reikalinga. Miestui, kuris, beje, yra paskelbtas šių metų Lietuvos kultūros sostine.  Bet net kultūros sostinėse dovanotam arkliui žiūri ne tik į dantis, bet ir kanopas – savivaldybės darbo grupė surado kelias, kažkodėl atokias vietas skulptūrai, kuriose, bala nematė, tegu būna su užrašu dviem kalbomis. Bet jokiu būdu nesutinka,  kad pagerbiantis visų laikų, visų tautų doruosius plungiškius užrašas būtų komisijos parinktoje vietoje šalia miesto aikštės. Toks savivaldybės verdiktas: arklį priimu, bet kamanas ir pasagas pasilikite sau.... Jakovo Bunkos fondas, savaime suprantama, nesutinka, kad jų dovana būtų iš esmės taisoma.

Pacituosiu kelis savivaldybės darbo grupės samprotavimus iš spalio 5-os dienos posėdžio protokolo: „ Tokio pobūdžio (su užrašu – S.K) paminklai pradingo iš viešųjų erdvių, nes jie buvo siejami su tam tikru laikotarpiu, tam tikromis struktūromis“. Samprotautojo manymu, tai (užrašas – S.K.) – imperializmo požymis... „Nereiktų pamiršti, kad Plungėje gyvena ne tik dori žmonės, todėl viešoje erdvėje šis užrašas netinka. Palikus užrašą, reikėtų skulptūrai ieškoti privačios erdvės...“. Komisijos narys Juozas Laivys kalbėjo, kad žodyje „doriems“ neižvelgia nieko bloga, nes toks buvo sumanymas, „... bet po 50-ies metų neliks tokių monumentų, išliks tik architektūrinės detalės ar užuomina. Todėl toks paminklas bus absurdiškas...“

Šitame absurdo spektaklyje dalyvaujančioje darbo grupėje posėdis po posėdžio suaugę žmonės beviltiškai mėgina rasti argumentų jų paties kultūriniam ir dvasiniam skurdui pateisinti. Plungė kovoja su imperializmu.

Fondo atstovams darbo grupė išsiuntė ultimatumą iki lapkričio penkioliktos dienos paminklą nukelti: „Prašome Jūsų galutinai nuspręsti dėl skulptūros konkrečios pastatymo vietos pagal Jums pasiūlytus variantus ir iki 2009 m. lapkričio 15 d. ją pastatyti arba iškelti iš miesto viešųjų erdvių“.

Tad po lapkričio penkioliktosios vietos doriems plungiškiams viešosiose miesto erdvėse nebeliks.

Kaip nebelieka vietos sveikam protui kai kuriose Plungės rajono savivaldybės biurokratų galvose, kurie, atrodytų, yra išrinkti ir pašaukti saugoti nedorųjų plungiškių interesus.

Labai norėtųsi tikėti, kad dorų plungiškių yra ne tik privačiose miesto erdvėse, bet ir savivaldybėje.  Antraip Antano Vaškio skulptūrai reikės ieškoti prieglaudos kaimynų, gal Rietavo savivaldybėje. Su nedideliu prierašu: „2009 metų sunkios Plungės savivaldybės kovos su imperializmu pastangoms atminti“.

Plungėje liko vienas žydas, dar galintis savo buvimu, tautodailės kūriniais ir savo vardo fondo darbais paliudyti penkis šimtus bendrų Plunges žemaičiu ir žydų gyvavimo metų. Jakovas Bunka. Paskutinis Plungės žydas, norėjęs pamatyti, kad praeitis negali užtemdyti to gėrio, del kurio jis neišvažiavo kokion Jeruzalėn, neišvyko į amerikas, o po visų kataklizmų grižo ir kuria gimtojoje Plungėje. Tikėkimes, kad ne tam, jog kažkokie atšiaurūs biurokratai 2009 metais, vadovaudami Lietuvos kultūros sostinei, jam pasakytų, kad užrašas dviem – žemaičių ir jidiš kalbomis, kurias jis abi laiko gimtosiomis, gali būti ta priežastis, dėl kurios jo vardo fondas negali išreikšti savo meilės ir pagarbos Plungės miestui ir jo istorijai....