Norėčiau pakeisti minties spalvą, suteikti jai subtilią formą, kad virtusi žodžiu ar vaizdiniu ji keistų tikrovę. Ieškau įvairiausių būdų, kaip tą tikrovę perkeisti, paversti Dangaus atspindžiu. Tikrovę, kuri yra šiurkšti, priešiška, svetima ir bedvasė, bandau pertapyti šviesia spalva, įlieti subtilių atspalvių.

Pirmiausia bandau pakeisti gruoblėtą, nedarnią tikrovę savyje. Ir čia susiduriu su Viešpaties kryžiumi. Stovi jis kaip nepermaldaujama tikrovė. Stengiuosi jį suvokti skverbdamasi gilyn į jo pralaimėjimo slėpinį, žvelgiu į platumas ir klausiu savęs: kada pralaimėjimą jau galiu vadinti pergale? Į Viešpaties kryžių žiūrėti, apie jį mąstyti, laikyti neatsiejama savo gyvenimo dalimi reikia ir drąsos, ir vilties. Vilties, kad nugalėta taip pat laimiu. Gal net dar daugiau, nes tada esu arčiausiai nukryžiuoto Kristaus, arčiausiai Dievo.

Savomis jėgomis to perprasti neįmanoma – išliks nebylus klausimas ir verkiantis vidinis aš. Tai dieviškoji filosofija – rasti laimę pralaimėjime, praradime, netektyje, kai turiu pažinti, priimti ar net susitaikyti su Viešpaties kryžiaus atšvaitu savajame gyvenime. Net tada, kai ne kiekvieną kryžių pakeliu, net tada, kai būnu parklupdyta. „Tėve mūsų“ maldoje prašau: „...ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“, nes praradusi nuovoką iš skausmo aš galiu nusisukti nuo Dievo, ir kryžius niekada netaps šviečiančiu, pakeliančiu, priglaudžiančiu kryžiumi. Mano atmintyje išliks tik žiaurus išbandymas ir tolesnis gyvenimas bus paženklintas nesibaigiančia kančia. Nuskriaustas gyvenimas.

Bet Dievas duoda laiko susivokti. Duoda visą mano gyvenimo laiką. Jį galima pavadinti laukimo Dievu. Laukia, kol susimąstysiu, jog pralaimėjimo kryžius slepia daug gilesnį Dievo sumanymą, negu galiu įsivaizduoti.

Mano ribota vaizduotė piešia praradimą be pabaigos. Tą pralaimėjimo akimirką temąstau – nenoriu būti nugalėta – lyg sakyčiau: noriu viešpatauti. Tas nuolatinis, nesikeičiantis, toks žmogiškas trumparegiškumas. Ar mano sunkumai būtinai turi būti nugalėti? Ir kaip gyventi pralaimėtojo gyvenimą? Su Viešpačiu, nes Jo pralaimėjimas mane guodžia ir kartu suteikia vilties. Tyliai Viešpaties akivaizdoje prisipažinti, jog gyvenimo sukrėtimai pakeičia vertybių išdėstymą arba priverčia ieškoti naujų.

Sustoju, sustingstu tik akimirką, kuri galbūt tęsis metų metus, kad suprasčiau – nuo kiekvieno išgyvenimo prasideda naujas etapas. Kaip ir kiekvienas rytas pažymėtas kasdienybės ritualu. Kryžiaus ženklu pažymėtas epizodas gali virsti pradžia prisikėlimui ar nupuolimui. Stoviu pasirinkimo akistatoje. Neskubėti, išlaukti, nenukirsti, išgyventi valandėlę po valandėlės... ir bus nepakeliamai sunku.

Tai kur ji, baltoji spalva? Ji visose kitose spalvose. Ji – pagrindas. Svajonė savo gruoblėtą tikrovę išdailinti, perkeisti nežeidžiančiu lygiu paviršiumi – lyg užsidegimas pranokti save. Kad ir koks didžiulis tas užsidegimas būtų, bet be Viešpaties kryžiaus pranokti savęs neįmanoma, o dažniausiai atrodo, jog visai nebūtina. Geriau apeinu nelygius savo kraštus ir vaikštau taip, kad būčiau mažiau pastebima pačiai sau.

Viešpaties kryžius keičia visas spalvas gyvenimo spalvomis. Taip, jis yra baugus, tačiau jis tikrai būtų baugus, jeigu nebūtų nukryžiuotas Dievo Sūnus, atpirkęs mus ir prisikėlęs. Tikinčiajam jau pats kryžius yra paženklintas viltimi. Ir mūsų kasdieniai nedideli išgyvenimai to kryžiaus tikrovėje tampa prasmingi.

Bandau perprasti kryžiaus paslaptį savo kasdieniame gyvenime. Bet kryžius kasdienybę perkeičia, kuri tampa išskirtine gyvenimo dalimi, iššūkiu. Kiekvienas kryžius yra tai, kas išplėšiama iš kasdienybės. Kryžius turėtų mus pakelti nuo žemės, bet jis dažniausiai pargriauna. Ar tikrai jis atneša tik skausmingą patirtį? Prieš mane slenka vaizdų kalba: ilgai stoviu nejudėdama, nes, rodos, ims ir subyrės laikas. To laiko akimirką nekenčiu, tai jis atnešė man tokių skausmingų išgyvenimų ir dar sustojo. Esu lyg išmesta į gyvenimo šalikelę, kur mane aplenkia ir laikas. Mano pasaulis sustojo. Toli, lyg už stiklo, matau vykstantį gyvenimą, bet jame nebedalyvauju, esu išstumta iš jo nenumaldoma kančia. Per akimirksnį tampu svetima vyksmui greta manęs. Kančia apgyvendina kitame pasaulyje, tik tuo metu to nesuvokiu ...

Taip, patirtis skausminga ir kitaip būti negali. Bet ta patirtis tuo nesibaigia, net mirties patirtis tikinčiajam yra viltis ir ateitis. Su kryžiaus ženklu ji yra šviesi ateitis. Kryžiaus ženklas yra šviesos ženklas, pasikeitimų ženklas, mąstymo, naujų įžvalgų, gilesnės patirties, galbūt net nusigręžimo nuo Dievo, kad vėl sugrįžčiau. Sugrįžčiau tvirtesnė, ramesnė, kaskart vis iš naujo bandydama perprasti kryžiaus slėpinį. Perprasti tam, kad jis priartintų prie Dievo – ne tam, kad atstumtų. To mokausi kiekvieną dieną. Nežinau, ar esu gabi mokinė, bet sąmoningai žvelgiu į tai, kas stovi už kryžiaus. O ten stovi Dievas. Prie mano gyvenimo stovi Dievas. Turėčiau tik pažvelgti į Jį.

Tą akimirką, kai pagavau mintį, kad ją įrėminčiau, ji pakeitė daugybę pavidalų, persiliejo daugeliu spalvų, kartkartėmis sustodavo lyg laukdama, ar atpažinsiu mūsų gyvenimuose tai, kas parašyta. Susidūrusi su kitų mintimis ji vėl keis pavidalus, spalvas, o aš ieškosiu to baltumo, tos nekaltumo pradžios, ieškosiu ir juodoje spalvoje.