Jono Meko vizualiųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą“. Filmo tema – Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos. Apybraižą sudarys septyni pokalbiai su teoretikais ir žiniasklaidos praktikais. Šįkart skaitytojams siūlome ciklo pokalbį su poetu, neseniai išleidusiu savo antrąją knygą, kultūros bei sporto apžvalgininku Donatu Petrošiumi.

Papasakok apie savo darbą žiniasklaidoje, kaip joje pradėjai dirbti, koks Tavo santykis su ja?

Mano santykis gana laimingas, nes, nors duoną pelnausi iš žiniasklaidos, buvau ir esu nepriklausomas nuo jos, niekada neturėjau savo darbo stalo redakcijoje, savo kėdės ir kompiuterio, viską darydavau namuose. Ateidavau į redakciją tik kartą per savaitę suredaguoti savo teksto. Porą metų buvau etatinis darbuotojas pagal laisvą grafiką.

Ko gero, tikro žurnalistinio darbo ir nesu dirbęs, esu parašęs kelis reportažus apie „Poezijos pavasarį“, ir man to pakako. Kai yra didelio dienraščio konvejeris, reikia greitai „iškepti“ straipsnius, autorystė ir individualumas nėra būtini. Būna ir taip, kad dienraščių žurnalistai straipsnius siunčia be pavadinimų, juos sugalvoja redaktoriai, kurie išmeta, ko nereikia, prideda, kas jų manymu svarbaus praleista, perrašo, perdaro. „Greitoji“ žurnalistika nukrato visą atsakomybę nuo rašančiųjų, nes gera tiriamoji žurnalistika yra brangus malonumas. Tokią prabangą sau leidžia vos kelios redakcijos. Visi kiti dirba konvejeryje. Man, kaip tarkim, menininkui, ieškančiam savo kalbos stiliaus, kraupus atrodo tas beveidis „objektyvumas“, nubraukiantis ir originalų stilių, leksiką.

Šiuo metu mano santykis yra labiau žiniasklaidos vartotojo, o ne joje dalyvaujančiojo.

Kokį matai Lietuvos žiniasklaidos žemėlapį? Kokie leidiniai ar laidos, Tavo nuomone, verčiausi skaitytojo ar žiūrovo?

„Greitąja“ žurnalistika nevadinčiau kultūros apžvalgų ar reportažų apie meno įvykius, nes ten leidžiamas rašančiojo subjektyvumas, nebūtinai sutampantis su redakcijos nuomone. Dirbdamas spaudoje, ilgainiui nustojau puoselėti iliuzijas, kad galėsiu laisvai dėstyti savo pilietinę poziciją: maža ką, ne tai parašysi, išbrauks, liks nuoskaudų... Geri dalykai mūsų žiniasklaidoje nusėda į tokius uždaro rato skaitomus leidinius, pavyzdžiui, savaitraštį „Atgimimas“ bei dar vienur kitur. O spalvotoji, „klestinčioji“ žiniasklaida yra nuspėjama, kritikuojanti tik tada, jei naudinga jos savininkams.

Galvoju apie mūsų dienraščius. Tarkim, yra išimtis – „Lietuvos žinios“. Ten ir kairieji, ir dešinieji gali rašyti, visų komentarus publikuoja, žurnalistai ten dirba daugmaž sąžiningi, bet vis viena yra krislas – savininkas, kurio kišenėje visi linksmai sėdi, todėl, savaime suprantama, apie jį, jo vilą Žvėryne blogai rašyti neišeina. Kad ir su trūkumais – iš dienraščių juos vienus skaitau, nes daugiau nieko nėra. Dabartinėmis sąlygomis idealiausias lietuviško dienraščio variantas būtų maždaug toks: „Lietuvos žinios“ minus B. Lubys. Tačiau be B. Lubio toli nenueitų.

Prieš pusantro dešimtmečio Gintaras Beresnevičius rašė, kaip smagu Vokietijoje atsiversti dienraštį ir žinoti, kad tai – kairiųjų leidinys, atsiverti kitą – žiūri, ką dešinieji apie tai galvoja. Pas mus dienraščiai nei raudonieji, nei baltieji. Jie tiesiog jokie, prisitaikantys prie jiems naudingos tuo metu politinės konjunktūros ar kokio „grandiozinio“ verslo projekto. Vieni kalbės gerai, kiti blogai, bet vientisos ideologijos nebus. O tai tikrai nėra gerai.

Televizija iš tiesų yra puiki erdvė lavinti žmones, bet ši galimybė beveik visiškai nenaudojama. Dingo daug autorinių laidų iš Lietuvos televizijos antrosios programos. Kodėl tam mūsų visuomeniniam transliuotojui reikalingi du kanalai?! Juk antrąjį drąsiai galima vadinti pirmuoju, ir dėl to niekas nepasikeis. Originalias laidas ant pirštų suskaičiuosi, o visa kita neaišku, kam skirta. Kodėl kokį „Komisarą Reksą“ negali rodyti „TV 6“?! Kodėl jį rodo nacionalinis transliuotojas? Visas tas televizijos rimtumas yra tik simuliuojamas. Žinančiųjų, posėdžiaujančiųjų, nutariančiųjų, balsuojančiųjų daug, bet rezultato nėra jokio. Ir kas iš to žinojimo?! Sakoma, nėra pinigų, betgi serialus ir kitokius šou televizijos nuperka. Gal juos kas dovanoja?! Gal net primoka televizijai, kad tik ji rodytų?

Ką gali ar negali pakeisti vienas žurnalistas dideliame leidinyje ar televizijoje, kas keičiasi dėl asmeninės pozicijos?

Niekada neturėjau iliuzijų, kad galėčiau žiniasklaidoje kažką iš esmės pakeisti. Juolab, kad kai ateini dirbti į savaitraščio ar dienraščio kultūros skiltį, supranti, kad žiniasklaidos strategams kultūra yra po sporto ir bulvaro, pačioje leidinio pabaigoje, horoskopų atmaina. Būtų galima kažką pakeisti, jei labai siektum. Teoriškai taip sakau, nes pirmiausia reikėtų daryti karjerą, pakilti iki redaktorių, kad pats kitus galėtum mokyti ir cenzūruoti, o ne tave kiti. Bet tai ne man. Būdamas nepriklausomas apžvalgininkas ir komentatorius, turi susitaikyti, kad nuo tavęs niekas nepriklauso.

Ar įmanoma tokiomis sąlygomis kalbėti apie žiniasklaidos laisvę?

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad organizacija „Reporteriai be sienų“ paskelbė, jog pasaulyje mes pagal žiniasklaidos laisvę iš devynioliktos vietos pakilome į dešimtąją. Įdomu, turint omeny, kad Lietuvoje žurnalistai negali net kritikuoti ne tik savo darbdavio, bet ir jo draugų, kurie niekur nėra viešai deklaruoti. Turi nuspėti, atspėti arba pasiklausti redaktoriaus. Gal nujausti.

Žinau, kad yra kolegų paėmusių paskolas, todėl negalinčių šakotis. Geriau žmonės patylės, pasikeiks rūkyklose, pasiguos, kad, tarkim, prie jų priedo psichas redaktorius nekiša nagų. Tuo ir baigiasi žurnalistų pilietiškumas. Sutikau puikių žurnalistų, puikių žmonių, kurie rašytų apie tai, ką dabar didžioji spauda nutyli, bet jie negali rizikuoti savo šeimų gerove. Ir negalima kaltinti žurnalistų – visa mūsų visuomenė linkusi kritišku momentu užsimerkti ir patylėti.

Kas iš tiesų priklauso mums, o ne verslui? Visuomeninis transliuotojas. Jis turėtų būti nuomonių įvairovės skleidėjas, tačiau ir jis apsivalė nuo kai kam nepatogių, kitaip mąstančių žurnalistų. Išmetė, išspyrė. O kam tai rūpi? Kur protestai? Kur peticijos, kur solidariųjų žurnalistų streikai? Kiekvienas, matyt, galvoja, kad niekada taip nenutiks mums patiems. Nepatenkintų daug, tačiau visiems atrodo, kad viskas išsispręs savaime.

Kyla klausimas, kokia padėtis pasaulyje, jei net mes taip gyvendami esame pasaulyje dešimti. Kas tuomet dedasi šalyse, kurios yra penkiasdešimtoje vietoje?! Kokia tuomet žodžio laisvės padėtis pasaulyje bendrai paėmus?! Vis dėlto, atrodo, kad dėl tos dešimtos vietos – nesusipratimas. Arba tyrimą atliko pirmakursiai studentai.

Gal tiesiog Lietuva niekuo nesiskiria nuo pasaulinių žiniasklaidos tendencijų?

Kas yra tos pasaulinės tendencijos? Supranti, mes neturim nacionalinio dienraščio, neaišku, kas pas mus yra visuomeninis transliuotojas. Visada būdavau LRT fanas, dabar tapau visiškai abejingas. Tikiu, ten liko daug gerų dalykų, bet vežimas traukiamas jau į vieną pusę. Vietoje analizės randasi isterija. Suprantu, turėtų būti tam tikra pusiausvyra, gal ne viena kažkuri grupė turėtų diktuoti, tačiau dabar viskas žiūrisi ironiškai. Kai nebeturim visuomeninio transliuotojo, pilietinės visuomenės kūrimas nusikelia į tolimą ateitį. Visa mūsų žiniasklaidos laisvė baigiasi akcininkų ir savininkų finansiniais interesais. Aukščiau tų magnatų ir pilkųjų veikėjų bambos neiššoksi. Geriausiu atveju iššoksi vieną du kartus, o po to galėsi eiti dirbti į laikraščius, kuriuose atlyginimas nemokamas, o dirbti gali kiek tik nori. Tokios laisvos žiniasklaidos pas mus dar yra. Kol kas. Kol „teisingi“ dėdės ir tetos neįsisuks į Spaudos ir radijo rėmimo fondus.

Kokios yra kultūrinės spaudos realijos?

Į ją gali rašyti tai, ką galvoji, ir beveik viską išspausdins, jei gražiai parašysi, bet turi būti asketas ir nežinia kuo misti. Gal ančių lesalu... Kultūrinė spauda visais laikais mito tik pažadais, kad tuoj tuoj bus geriau. Tačiau nebuvo geriau net tada, kai ekonomika augo ir visi dalijosi dividendus. Taip ir liko 70 litų už laikraščio lapą. Tai – sėkmingas pasityčiojimas ir kultūros žmonių atkirtimas nuo visuomenės.

Štai Lietuvos rašytojų sąjungoje yra trys šimtai narių, ir jei bent trečdalis jų reikštųsi spaudoje, tai žiniasklaida būtų kur kas gyvesnė. Deja, dauguma rašytojų kažkodėl nejaučia poreikio reikštis anapus kultūrinės spaudos. Aišku, yra Liudvikas Jakimavičius, Renata Šerelytė, Sigitas Parulskis. Gal dar keletas. Mūsų viešojoje erdvėje visiškas skurdas, liūdniausia, kad nėra net poreikio. Šiaip esu optimistas, bet nematau, už ko užkabinti tą savo optimizmą.

Aš daugiau tikėjausi iš krizės. Patikėjau tais, kurie skelbė, kad dabar jau bus galima kažką pradėti nuo nulio.

Blogai yra tai, kad kultūrinės spaudos nusipirkti galima tik Vilniuje, o mokyklų bibliotekos jos apskritai negauna. Tokiame amžiuje, kai asmenybė formuojasi, kai išgyvenamas lūžio taškas, jaunuomenė randa tik banalybes. Tetos ar dėdės, kurie sprendžia, ką užprenumeruoti, užsakys visai bendruomenei kvailą bulvarinį savaitraštį, ir tuo viskas baigsis. Žinau, kažkas sakys, kad yra internetas, ten visko galima rasti. Netikiu aš tuo internetu. Jis man nesiskaito.

Ką galvoji apie žurnalistų ir žiniasklaidos vertybes?

Iliuzijas apie geresnę žurnalistiką mums seniai išsklaidė dėstytojas Skirmantas Valiulis, kai per paskaitas lituanistams pasakojo, kaip jaunieji būsimieji žurnalistai džiūgaudavo išvydę interviu su išprievartauta senute ar panašiai. Jaunieji žurnalistai mūru stoja, kad žiniasklaida tokia ir turi būti, rodyti viską, taip kaip yra gyvenime. Žinau, kad kiekviename kurse iš trisdešimties būna du trys kitokie, bet jų nepakanka. Turi būti tvirtas vertybinis pagrindas, o tas reliatyvizmas, fiziologinis natūralizmas dažniausia pagrįstas kišenės dėsniais. Tikiuosi, kad kada nors didesnei daliai mūsų visuomenės tai nusibos. Daug kas dabar pagrįsta kvailu principu, kad mažus leidinius skaito mažai žmonių, todėl kitokia žiniasklaida lyg ir nereikalinga, jos nereikia prenumeruoti bibliotekoms, tegu viskas sugriūva ir t. t.

Galbūt aukštesnės kokybės žiniasklaidą galima rasti užsienio kalbomis internete?

Man kaip lituanistui aktualiausia mūsų nacionalinė kultūra. Abejoju, ar daug apie tai rasi užsienio svetainėse. Yra dalykų, kuriuos turime susikurti patys, o ne nuskaityti, nusikopijuoti, nusirašyti iš užsienio kalbų.

Kaip sakiau, esu virtualybės skeptikas. Internetas yra daugiau laiko gaišimas nei ko nors naudinga sėmimasis. Tai atsiranda svetainės, tai nunyksta. Viskas tarytum kybo tokiame nenusakomame lygyje, kuris nei geras, nei blogas. Nors pasaulyje vis daugiau išvedžiojama kabelių, atotrūkis tik didėja. Tik iliuzija, kad duosi žmogui prieigą prie pasaulinio tinklo, ir vaikas ar suaugęs jau bus kitokiame lygyje. Išvis prie tokios pandoros skrynios, kokia yra internetas, prileisti nesusiformavusią asmenybę, nežinančią, ko ji nori, yra kvaila ir neatsakinga.

Kaip vertini viešas diskusijas internete ir ne tik jame?

Norint diskutuoti ir polemizuoti, tavo priešininkai ar kita komanda turi žaisti tomis pačiomis taisyklėmis. Klasikinis pavyzdys, tarkime, būtų kairiųjų ir dešiniųjų diskusija kokiu nors klausimu. Kas pas mus viešojoje erdvėje atstovauja kairei? „Naujoji kairė“. Dešinei – Laisvosios rinkos institutas. Kokia tarp jų galima diskusija? Spėju, kad po neilgų įžanginių kalbų vieni kitus pasiųstų ant trijų raidžių.

Dažnai atgarsio nesulaukia ir labai geri garsių komentatorių straipsniai, todėl neretai paskaitau, ant ko užsikabina interneto komentatoriai. Nieko iš jų negali tikro nuspręsti, tačiau gali pakraupti, kokie pas mus prasti reikalai su teksto suvokimu. Aibės komentuotojų paisto kažką, kas nesusiję su tekstu, kurį komentuoja. Jei žmonės nepaskaito lietuviškai, tai ką mes kalbame apie informacijos paieškas užsienio tinklaraščiuose?

Nežinau, ar auditorija visada tokia, ar pataikau tada, kai kvailiai sėdi prie interneto ir tyčia simuliuoja tas diskusijas, bando nukreipti pokalbius nuo svarbiausių dalykų į lankas.

Kokios, Tavo manymu, kokybinės žiniasklaidos galimybės?

Galimybių, žinoma, šiais laikais daug. Gali rašyti interneto dienoraštį ir turėti, jei gerai pasireklamuosi, kelis šimtus skaitytojų. Bet kamaraitėje ar bute kokybinės spaudos nepadarysi. Gali komentuoti tai, ką matei ar sužinojai vaikščiodamas po savo kiemą. Kur kokia pelė sukrebždėjo, kas girtas į tavo griovį įlėkė. Esame labai provincialūs. Nė vienas dienraštis neturi net savo korespondentų svarbiausiuose pasaulio miestuose. Trūksta matymo, kaip mes atrodome žiūrint iš kitų pasaulio kampų. Mūsų reporteriai yra ne Niujorke ar Paryžiuje, o vietinių žvaigždžių buduaruose. Kokybiška žiniasklaida brangiai kainuoja. Net Amerikoje dienraščiai uždaromi vienas po kito, nes jie neatsiperka. Mes neturim aukštos prabos žiniasklaidos. Bet galima tyliai kurti sąžiningą žiniasklaidą, tokią kaip „Atgimimas“. Tyliai – nes niekada neturėsi pinigų reklamai. Nes bus mažas tiražas ir tas kuklus laikraštis kainuos šešiskart brangiau nei „olialiasklaidos“ organas.

 Verslas į kokybišką spaudą neinvestuos, geriausiu atveju valstybė per fondus skirs bado dietą. Mūsų verslas beveik neinvestuoja nei į kultūrą, nei į sportą – kad rimčiau paremtų pilietinius projektus nedrįsčiau svajoti. Reikalinga čia ir valstybinė valia, juk nacionalinio dienraščio (svajoju, bet netikiu, kad toks artimiausiu metu pas mus įmanomas) nesukurs viena bendrovė. Pirmiausia reikia, kad į partijas, į valdžią ateitų išsilavinę žmonės.

Parengė Ramūnas Čičelis