Gydytojai kadaise manė, jog isterijos priepuoliai – tai tipiška „moteriška“ liga. Tačiau medicinos istorikas Markas Micale, savo naujausioje knygoje teigia, kad vyrai į isteriją linkę taip pat, kaip ir moterys.

Terminas „isterija“ etimologiškai kyla iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio gimdą, įsčias, ir nurodo į ligą, kuri kadaise buvo diagnozuojama išimtinai tik moterims. Kaip tik ji nebuvo vadinama: „moterų astma“, „našlių melancholija“, kitais kiek ironiškais ar pašiepiančiais epitetais. Visi šie terminai apibūdina visumą simptomų, tokių kaip nepaaiškinamas skausmas, keistos ir staigios konvulsijos, galūnių nejautrumas ir daugybė kitų, kurie neturi jokios išreikštos fizinės priežasties, tačiau patys savaime yra akivaizdūs.

Tarkim, Viktorijos epochos laikais, gydytojai manė, jog isterijos priepuoliai susiję su moters seksualiniu gyvenimu, o tinkamiausias vaistas nuo šios ligos – gera santuoka.

Tačiau, kaip teigia Ilinojaus univeristeto medicinos istorijos profesorius Markas Micale savo naujoje knygoje „Isteriškas vyras: slapta vyriškos nervų ligos istorija“, - visais laikais nuo šios ligos kentėjo ir vyrai, tačiau dėl kultūrinių priežasčių apie tai kalbama nebuvo. Medicinos tradicija paprasčiausiai ignoravo vyriškąją isteriją, o tai turėjo svarbių socialinių ir kultūrinių pasekmių.

Šiame tekste pateikiamas trumpas interviu su knygos autoriumi.

Ar galėtumėte apibrėžti, kas yra isterija?

Sakyčiau, kad šiais laikais pateikti tokį isterijos apibrėžimą, kuriam pritartų gydytojai, yra praktiškai neįmanoma. Bėgant laikui šio termino reikšmė dramatiškai pasikeitė. Yra daugybė galimų fizinių ligos simptomų ir jų derinių, kurių šiaip jau tiesiogiai neišeina susieti su jokia konkrečia liga. Tai gali atrodyti lyg epilepsijos priepuolis, o gal kaip smegenų auglys, gali turėti ir progresuojančio sifilio ar Parkinsono ligos simptomų, tačiau atlikus tyrimus tampa akivaizdu, kad realiai tai nėra nė viena iš šių ligų. Taigi, nors ir matome tam tikrų ligos pasireiškimų, pagrįstai galime įtarti, kad šios ligos priežastys – psichologinės.

O kodėl mes šios diagnozės oficialiai niekada nebegirdime?

Šis terminas nebevartojamas, nes Amerikos psichiatrai per pastaruosius kelis dešimtmečius tiesiog apsisprendė jo nebevartoti. Galima sakyti, kad jie šį teriminą panaikino jį „susmulkindami“, t.y. išryškindami skirtingus ligos aspektus ir juos pavadindami kitais, būtinai labai moksliškai skambančiais vardais. Pvz., somatinis sutrikimas, psichogenetinis skausmo sutrikimas ir daugelis kitų. Visi šie vardai iš esmės atitinka tą patį, ką Froidas ir jo pirmtakai vadindavo isterijos terminu.

Kodėl ši liga taip retai būdavo diagnozuojama vyrams?

Na, tikrai ne todėl, kad isteriškas vyrų elgesys neegzistavo. Jis tikrai egzistavo ir netgi buvo plačiai paplitęs. Vyrai nerviniams priepuoliams buvo ir yra taip pat neatsparūs, kaip ir moterys. Drįsčiau sakyti, jog vyrams ši liga nebuvo diagnozuojama dėl socialinių ir politinių priežasčių.

Juk visą laiką buvo manoma, jog vyrus valdo balivus protas, kad jie nepasiduoda emocijoms, sugeba susitvardyti ir priimti racionalių sprendimų. Ir jei vyraujant tokiai nuostatai jiems nuoširdžiai būtų diagnozuojama isterija, tai neabejotinai keltų klausimų apie lyčių skirtumus ir kaip gali būti taip, jog vyrai yra tokie pat silpni, kaip ir gležnos ir nuo jų visapusiškai priklausomos moterys. O nuo čia - vos vienas žingsnis iki klausimo apie galios ir patriarchato pagrindimą.

Ar tiesa, kad nors ir trumpai, bet istorijoje buvo epizodų, kai vyrui būti isteriškam buvo netgi madinga?

Taip, XVIII a. Anglijoje ir Škotijoje buvo pripažįstama, kad isterijos simptomai gali pasireikšti ir vyrams, o tokie vyrai savo ruožtu pradėti vadinti nervingais. Tačiau svarbu pabrėžti, kad šis apibrėžimas buvo taikomas tik aukštesniosios vidurinės klasės visuomenės atstovams arba elito sluoksniui atstovaujantiems vyrams. Ir isterijos simptomus jie interpretavo ne kaip bylojančius apie silpnumą ar nevyriškumą, bet veikiau kaip savybes, kurios ludija jų itin rafinuotą jautrumą. Jei tave gali paveikti ūkanotas oras, jei ypač įsijauti skaitydamas Šekspyrą, jei greitai ir lengvai nuvargsti, tai ne todėl, kad esi silpnas ar tau trūksta vyriškos stiprybės, bet todėl, jog tavo nervų sistema išskirtinė, labai jautri ir sofistikuota, tokia, kokios dirbančiųjų klasės vyrai net neturi. Ir jei tau pavyksta tuo įtikinti ir kitus visuomenės narius, tai argi tai nereiškia, kad būtent tokie aplinkai jautrūs vyrai visų geriausiai gali valdyti valstybę?

Kaip istoriniai įvykiai, tokie kaip Napoleono užkariavimai, koreagavo isterijos diagnozavimą?

Jei šalies ar žemyno istorijoje vyksta kažkas tokio, kas pareikalauja iš vyro staiga realizuoti patį tradiciškiausią, stereotipiškiausią savo vaidmenį, kaip kad tėvynės gynimas kare, tai beveik užtikrintai galime sakyti, jog tai bus laikas, kai lyčių vaidmenys bus apibrėžiami labai konservatyviai. Būtent tai ir nutiko Napoleono eros laikotarpiu. Vyriškas, šiurkštus ir be skrupulų – toks turėjo būti tikras vyras vykstant karui. Taigi isterija jau tikrai nebereiškė pozityvaus jautrumo žmonėms ir pasauliui bei civilizuotumo ar rafinuotumo, o tik silpnumą ir nevyrišką elgesį. Praėjus dar kuriam laikui ir pasikeitus kartai tai apskritai tapo suvokiama kaip fizinės ir biologinės degeneracijos ženklas.

O ką šiame kontekste byloja faktas, jog absoliuti dauguma gydytojų ilgą laiką buvo tik vyrai?

Patys gydytojai visada yra formuojami ir veikiami visuomenės, kurioje gyvena ir dirba. Taigi, kai Europoje atsiranda gydytojų, tai jie neišvengiamai yra tik vyrai, nes moterys paprasčiausiai negali lankyti universiteto. Tuo metu 90 proc. gydytojų buvo kilę iš besiformuojančios viduriniosios klasės sluoksnio, ir jie taip pat labai rūpinosi, kad būtų matomi ir priimami kaip mokslo žmonės. Viduriniosios klasės atstovas vyras buvo matomas kaip išskirtinai racionalus, susivaldantis ir disciplinuotas. Todėl jei tokias nuostatas turintis gydytojas apžiūros metu už uždarų durų ir išvysdavo kokių nors vyrų isterijos apraiškų, jis jų paprasčiausiai neteoretizuodavo. Tokio tipo isteriškas elgesys būdavo priimamas kaip analizės objektas, bet ne kažkas, ką jie atpažindavo ar bent jau stengėsi atpažinti savyje.

Kaip isterijos supratimą pakeitė potrauminio streso sindromo samprata ir išplėtojimas. Kokios įtakos tam turėjo XX a. pirmos pusės pasaulio istorija?

Tai, kas XX a. pradžioje buvo pradėta vadinti vyrų isterija, labai greitai buvo pervadinta ypač tarpukariu prigijusiu terminu – kontuzija. Šis pervadinimas, manyčiau, tikrai svarbus ir iškalbingas, nes jis yra visiškai naujas, nebekeliantis asociacijų su moterimis ir gana aiškiai nurodantis gana „garbingą“ ligos priežastį – fizinę nervų sistemos traumą. Taigi liga buvo apibrėžta taip, kad ją diagnozuoti buvo galima beveik  išimtinai vien vyrams, užsiimantiems ar užsiėmusiems garbinga vyriška veikla. Maždaug devintajame XX a. dešimtmetyje imtas vartoti potrauminio streso sindromo terminas. Tačiau labai nesunku pamatyti tęstinumą tarp visų šių skirtingai vadinamų fenomenų: XIX a. vyrų isterijos, kontuzijos ir šiomis dienomis diagnozuojamo potrauminio streso sindromo. Iš esmės visus juos jungia viena ir ta pati idėja, kad tai liga, kuri pažeidžia vyro, dažniausiai kario, tapatybę ir atskleidžia jos nevyriškąją pusę.

Kaip naujosios technologijos ir vis sparėjantis gyvenimo tempas bei didžiuliai informacijos srautai veikia mus šiuo požiūriu? Galų gale ką tai naujo pasako apie mus pačius ir mūsų mąstymą?

Gyvename pasaulyje, kuriame žiniasklaida, informacijos ir žinių šaltiniai niekada neišsenka ir nemiega. Taigi kiekvienas, kuris mano, jog kenčia nuo isterijos priepuolių, ar bent jau tuo šiek tiek domisi, visada internete ras apie tai informacijos, anoniminių pokalbių svetainių, kuriose kiti sergantieji dalysis informacija apie savo ligą ir pojūčius. Visa tai savaime nėra blogai, tačiau vieną grėsmę aš įžvelgiu. Kyla pavojus, kad žmonės užsiims savidiagnostika, patys diagnozuos sau ligą, patys ją gydys ir klausimas – kuo visa tai baigsis. Galų gale tai gali virsti net ir tam tikra obsesijos forma.

Pagal Smithsonian.com parengė Lina Valantiejūtė