Mokslininkams nuolat pateikiant ir atnaujinant vis niūresnes ir dramatiškesnes prognozes apie šiltėjantį klimatą, tirpstančius ledynus, kylantį vandenynų ir jūrų vandens lygį, nykstančius miškus, paukščių ir gyvūnų rūšis bei kitus, kaip teigiama, beveik negrįžtamus, pokyčius mūsų planetoje, jų žvilgsnis vienbalsiai krypsta į žmones.

Garsai sakoma, kad būtent dėl žmogaus ūkinės ir ekonominės veiklos per pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulio klimatas ėmė taip sparčiai šilti, jog peržengė visas mūsų planetai natūraliai būdingas normos ribas.

Nors seniai žinoma, kad per ilgus Žemės gyvavimo amžius klimatas keitėsi nuolat: ledynmečius keisdavo atšilimai, o po šių vėl prasidėdavo atšalimai, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais bet kokia natūrali tokių pokyčių dinamika suiro. Pasak mokslininkų, pokyčių greitis tapo toks didelis, kad tikėtis, jog pati gamta su tuo kaip nors susitvarkys ir atstatys pusiausvyrą, tapo tiesiog beviltiška.

Tad jau kuris laikas vis garsiau konstatuojama, kad čia prireiks ne šiaip sau žmogaus įsikišimo, bet tikros kovos. Kovos su klimato kaita.

Būtent tokiame painiame kontekste gruodžio 7 d. Danijos sostinėje Kopenhagoje prasideda bene didžiausia ir svarbiausia beveik dvi savaites truksianti ir su Jungtinių Tautų Organizacijos vėliava vyksianti konferencija, kurioje dalyvaus 192 pasaulio šalių lyderiai ir atstovai.

Susitikime bus kalbama, diskutuojama ir tariamasi, kaip pasaulis turėtų kovoti su šiuo vienu didžiausių šių dienų iššūkių – pasauline klimato kaita. Nors formaliai daugiausia dėmesio numatoma skirti į atmosferą išmetamo CO2 kiekio reguliavimui, tačiau realiai tai reiškia kur kas rimtesnių socialinių ir ekonominių problemų sprendimo paieškas: kaip užkirsti kelią badui, ligoms, sausroms, potvyniams, audroms, ar net galimiems pilietinio karo tipo konfliktams, kurie gali kilti dėl vis didėjančio gamtos išteklių pasiskirstymo netolygumo.

Taigi akivaizdu, kad nors tai nėra pirmoji tokio lygio ir masto konferencija, iš jos vis dar tikimasi pakankamai daug. Net ir aiškiai suvokiant, jog viltys ir lūkesčiai gali būti ne tik stipriai perdėti, bet susipainioję į sunkiai išnarpliojamą Gordijaus mazgą.

Teisiškai įpareigojančio susitarimo nebesitikima

Jau prieš kurį laiką oficialiai pranešta, kad šalis teisiškai įpareigojančio susitarimo, kuris pakeistų iki 2012 m. galiosiantį, tačiau, kaip teigiama, norimų rezultatų taip ir nedavusį, tarptautinį Kioto protokolą, Kopenhagoje pasiekti neketinama.

Tokia žinia tarptautinėje bendruomenėje buvo sutikta gana nevienareikšmiškai, tačiau tikrai pasėjo baimės, kad šis viršūnių susitikimas gali virsti nors ir aukščiausio rango, tačiau tik politinių deklaracijų ir proklamacijų šou.

Norint saldžiu balsu kalbėti apie problemos sudėtingumą ir mastą bei būtinybę su tuo kovoti, lyderiams gal ir būtini geri retorikos įgūdžiai, tačiau kol tai neturi konkrečių politiškai ir teisiškai įpareigojančių pasekmių jų šalims tai gali būti ir vienas malonumas. Baiminamasi, kad daug vilčių kurstantis B.Obamos vizitas Kopenhagoje, pakeliui į Oslą atsiimti šiųmetės Nobelio taikos premijos, taip pat gali būti tik itin deklaratyvaus pobūdžio ir nekeliantis didžių bei ambicingų tikslų, kurių iš vienos didžiausių pasaulio teršėjų tikisi dalis tarptautinės bendruomenės

Tuo tarpu mažiau ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių ar ištisų skurstančių jo regionų derybininkai ir atstovai, būdami kur kas labiau suinteresuoti konkrečiais ir aiškiais sprendimais nei įmantriomis kalbomis, patys beveik yra tapę didžiųjų žaidėjų galios ir interesų įkaitais.

Jau anksčiau atvirai buvo sakoma, kad būtent pasitikėjimo ir solidarumo stoka tarp turtingiausiųjų ir ekonomiškai silpnesniųjų sutrukdė teisiškai ir politiškai įpareigojančio susitarimo priėmimą.

Minimalūs tikslai ir nerimas dėl ateities

Taigi nors maksimalistinių ir ambicingų tikslų, regis, atsisakyta, šalys supranta, kad visiškai atsitraukti nebeįmanoma. Todėl dabar yra iškeltas mažesnio masto tikslas: sudaryti stiprų gairių susitarimą, dėl kurio sukonkretinimo būtų toliau tariamasi jau kitais, 2010 metais.

Deklaruojama, kad diskusijos suksis aplink tris pagrindinius klausimus: kas, kiek ir kaip greitai įsipareigos sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių CO2 dujų išmetimą į atmosferą. Kas ir kokiu mastu finansiškai rems silpniau ekonomiškai išsivysčiusias ir kartu prie visuotinės taršos menkiau prisidedančias šalis, šioms prisitaikant prie klimato kaitos ir siekiant sužvelninti kaitos sukeliamų drastiškų pokyčių pasekmes. Planuojama, kad jei pavyks bus tariamasi ir dėl tolesnės veiksmų strategijos.

Kalbant apie CO2 išmetimo mažinimą, visų žvilgsniai krypsta į turtingiausias ar ekonomiškai sparčiausiai besivystančias pasaulio valsybes: JAV, Kiniją, Indiją, Braziliją, ES.

Būtent Europa bent jau dabar šioje srityje ne tik įsipareigojo, bet ir sieks būti tikra pirmūnė. Ji aiškai deklaravo ambicingą tikslą – iki 2020 m. išmetamo CO2 kiekį sumažinti 20 proc. palyginti su tuo, kuris buvo 1990 m. Tuo tarpu JAV sieks savo emisijas sumažinti 17 proc. palyginti su 2005 m.

Daug šurmulio sukėlė ir dėmesio susilaukė Kinijos pareiškimas, kad ji CO2 išmetimą per ateinančius dešimt metų sumažins 40-45 proc. Tačiau skaičiai, kuriuos mini Kinija, yra tik santykiniai, priklausomi nuo šalies ekonominių rezultatų, todėl, ekspertų teigimu, taip bus užgniaužiamas tik šiltnamio dujų išmetimo augimas, o ne sumažinamas jų išmetimas apskritai.

Panašia strategija pasinaudojo ir Indija, deklaruodama, kad mažins CO2 išmetimą 20-25 proc., tačiau tai taip pat priklausys nuo to, kaip toliau vystysis šalies ekonomika.

Labai aiškiai ir pakankamai seniai žinoma, kad pasaulinė kova reikalauja ne tik globalinio sąmoningumo ir noro, bet ir ekonominių resursų. Būtent čia ir prasideda didžiausi interesų konfliktai. Kas, kaip, kieno sąskaita ir už kokius finansus turi veikti ir prisiimti didžiausią atsakomybę? Kas už visa tai turi sumokėti – tie, kurie teršia ir gali, ar tie, kurie teršia mažiau (nors jų ir daugiau), bet neturi galimybių į tai investuoti, nors klimato kaitos padariniai jiems kur kas grėsmingesni ir jau tiesiogiai juntami.

O jei dar netyčia (ar tyčia) suabejojama ir tuo, ar tikslas itin svarbus, duomenys pakankamai tikslūs, o grėsmė išties tokia didelė, kad į visa tai apskritai būtina veltis ir investuoti pinigus... Juk tie patys mokslininkai pripažįsta, kad net ir įvykdžius jų rekomendacijas, klimato kaitą pavyktų tik pristabdyti, tačiau radikaliai pakeisti situacijos jau nebeįmanoma.