1854 m. gruodžio 8 dieną popiežiaus Pijaus IX paskelbtas teiginys, kad Mergelė Marija nuo pat jos pradėjimo akimirkos buvo apsaugota nuo pirmapradės kaltės, Bažnyčios istorijoje turi giliausias šaknis. Marijos asmenybės išskirtinis iškėlimas iš kitų kūrinių tarpo ir jos nepaprastas dorybingumas ir kilnumas visais amžiais įkvepia geros valios žmones uoliau sekti Jėzumi bei Marija ir yra esminės priežastys, įkvėpusios Bažnyčią Švč. Mergelei Marijai prisikirti šiuos Giesmių giesmės žodžius: „A, kokia tu graži!“ (Gg 4, 1).   

Tai ne emocinis šūktelėjimas, kai žavimasi vien žmogaus išore – tai Marijos šventumo gelmių trumpas apibūdinimas. Dėl Jos mažiausia raukšlele nesuteršto dorybių grožio stačiatikių Bažnyčia Mariją titulavo Visos Šventos vardu, o Katalikų Bažnyčia Jai skyrė Nekaltai Pradėtosios vardą.

Kaip akimirksniu bet kurios motinos įsčiose (Dievo maloningumu) užsimezgusi gyvybė tampa Jo nepakartojamo darbo šedevru – žmogumi, taip panašiai ir angeliškoji Marija Jos jau pirmąjį prasidėjimo akimirksnį buvo visiškai apsaugota nuo gimtosios nuodėmės sutepties, kad taptų mums tiltu, jungiančiu Žemę ir Dangų.

Vis dėlto amžių sandūroje (iki XIII amžiaus pabaigos) kai kurie įžymūs teologai, kaip Petras Lombardietis, Bonaventūra, Tomas Akvinietis ir kiti, manė, jog jei Marija būtų buvusi be gimtosios kaltės, tada jai esą nebereikėtų atpirkimo. Tačiau žymaus teologo Dunso Skoto (+1308) aiškinimas, jog Marijos išlaisvinimas iš gimtosios nuodėmės buvo išankstinis Jėzaus atpirkimo veikimas, nes daug geriau yra ne ligos gydymas, bet profilaktiškas apsisaugojimas nuo jos, tapo akstinu ir vėlesnių amžių teologams pripažinti Marijos nekalto prasidėjimo būtinumą ir reikšmę.

Pasak Antano Maceinos, nors Nekaltuoju Pradėjimu įvykęs Marijos atpirkimas buvo individualus, bet jis taip pat buvo paankstinta asmeninė visuotinio atpirkimo apraiška. Šią A. Maceinos įžvalgą galime papildyti ir kita mintimi: Dievas (kaip visagalis Viešpats) iš anksto žinodamas, kad Mergelė Marija, atėjus laiko pilnatvei, ištars lemtingąjį žodelį „fiat“ ir bus tiesioginė Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslapčių įgyvendinimo dalyvė, iš anksto Jai suteikė dieviškojo nekaltumo pilnatvę, nes jos Jai labiausiai reikėjo, kad iki galo įvykdytų savo pašaukimą.

Būdama be jokios nuodėmės šešėlio ir išaukštinta Danguje, mūsų Motina Marija į visus dalykus geba žvelgti krištoliniu žvilgsniu ir juos vertina tik antgamtiniu požiūriu. Todėl Jos didysis Širdies noras yra vienintelis: pati, būdama amžinai laiminga Dieve, trokšta, kad ir mes, Jos vaikai, pagaliau po visų gyvenimo kovų ir išbandymų, pasiektume Dangų, kur Ji mus pasitiks ir nuves mus pas Dievo Sūnų. Kad tai išties įvyktų, mes esame šaukiami visais savo troškimais, intencijomis ir veiksmais nuolat tarti: „Viešpatie ir Marija,  tebūna taip, kaip Jūs norite, o ne aš“.