Ilgiuosi namų. Širdies. Minčių. Juoko. Džiugesio. Pilnatvės. Tų namų ilgesys įrašytas kiekviename mano gyvybės krustelėjime – taip skaudžiai nutvilko ties tuo ilgesiu stabtelėjus. Širdies namai – kur visi mano jausmai yra harmoningi, dera vienas su kitu, vienas kitą papildo. Minčių namai – jų buveinė, palytėta Dievo išmintimi. Juoko ir džiugesio namai – neblėstantis malonumas būti. Pilnatvės namai – mano ir Dievo pasaulis – viena. Tokie namai prasideda nuo Dievo apsilankymo.

Pakeliu akis į tai, kas nematoma ir kas žmogui atrodytų neįmanoma: čia, kiekvienoje pasaulio dalyje, kiekviename mažiausiame kaimelyje; čia, kiekvieno žmogaus širdies slaptoje, vieną žiemos naktį gimsta Kūdikis, kuris yra mūsų Viešpats, mūsų Dievas. Tik Jo mažumo užtektų, kad atgimtų pasaulis. O jei susimąstyčiau ties dieviškuoju mažumu, užsklendus pasauliui visus pojūčius, išgirsčiau:

– Aš esu tavo namai, esu gimęs dėl tavęs, esu mažas dėl tavęs. Atėjau pasidalyti su tavo gyvenimu. Pareik namo. Man reikia tavo rūpesčio, dėmesio, šilumos. Pareik namo. Kartais tyliai verkiu vienas. Aš toks mažas, kad nieko daugiau negaliu, tik laukti tavęs ir tikėtis, kad sugrįši. Nuraminsi mane ir pasakysi, kad niekada manęs nepaliksi.

O kaip aš toli nuo namų – net nepastebėjau, kaip nuklydau. Ėjau, atrodo, su geriausiomis intencijomis ir susipainiojau kryžkelėse – tiek buvo pasaulio žadėta. Kodėl esu tokia naivi, kad patikėjau? Nerasiu namų, jei nepašauksiu Jėzaus vardu, ieškodama danguje ir savyje ryškiausios žvaigždės, kuri nušviestų balta balta spalva kelią, parvedantį mane namo. Ir kiekviena kryžkelė tada bus pažymėta aiškia kryptimi – kryptimi į namus. Baltas kelias namo – širdies baltumo. Tu tą baltumą padovanojai – galiu vėl žengti naujus žingsnius. Tavęs link.

Viešpatie, Tavo mažumas suteikia drąsos sugrįžti. Tikiu, kad Tu dėl savo mažumo be manęs negali ir tas gailestis sugrąžina namo. Ir tavo dieviška šiluma. Stebuklinga namų šiluma – tokios neradau niekur. Pilnatvės namai, kai niekur nebereikia eiti, net nebesinori eiti.

O ką aš parnešu namo? Pavargusių kojų pėdsaką ir gomurio gale įstrigusį skausmą. Tokios pasaulio dovanos, Viešpatie, be Tavo palaiminimo. Ir sugrįžtu be dovanų Tau. Nešu Tau tik savo negalias, nuoskaudas, neišsipildžiusias viltis ir suprantu, kad sugrįžusi namo, ramindama verkiantį Kūdikį, būsiu nuraminta pati. Ištirps gomuryje sustingusi gėla, kai tarsiu Jėzui:

– Parėjau. Parėjau namo. Baltu keliu – Tavo nutiestu. Apglėbk mane, kad nepabėgčiau suvedžiota naujų pažadų. Pažvelk į mane apiplėštą ir nebeleisk išeiti – sulaikyk savo mažumu. Dabar norėčiau Tau papasakoti, ką išgyvenau. Tu viską žinai man dar neištarus žodžio, bet ateinu kaip vaikas pas savo Dievą, kuris esi Kūdikis. Tau, Kūdikiui, išpažįstu savo paklydimus:

– Pirmiausia pasaulis tikino, kad būsiu laiminga. Pasiekusi tą ar aną, aš jau surasiu laimę. Bet ji vėl atitoldavo arba pasiekta įgydavo visai neatpažįstamą, visai ne laimės pavidalą. Ir taip nuolat. Net nebežinodavau, ką vejuosi. Ir taip pavargau. Išgirdau Tavo verksmą vieną žiemos naktį, išgirdau pasakojimą, kad Tavimi tikintiems Tu nutiesi baltą baltą kelią namo. Dar pabūk mažas, kol Tavimi įtikėsiu. Savo mažuoju Kūdikiu ir visagaliu Dievu. Kad verkčiau su Tavimi ir melsčiausi Tau. Prisipažįstu, kad esu bejėgiškesnė už Tave, gulintį ėdžiose, nes esu priklausoma nuo visų ir nuo visko, tik ne nuo Tavęs. Mano toks apsirikimas kainuoja man viską: ramybę, laimę, gyvenimą, jo pilnatvę. Pabūk, Viešpatie, dar Kūdikiu, kad suprasčiau Tavo didingumą ir Tavo troškimą patraukti žmones. Savo verksmu. Ir baltu keliu. Nenoriu daugiau pasakoti apie pasaulio vingrybes, geriau pasakosiu, ką girdėjau apie Tave:

– Atėjai į žemę Kūdikiu iš pasigailėjimo žmogui, kad būtum arčiau manęs. Arčiau kito. Visa ir visų laikų žmonijos laimė – Tavo mažumas. Mažumas yra stebuklinga būsena, kuria tu kvieti sekti ir mane. Tu esi visatos Karalius ėdžiose, ir tas paradoksas turėjo labiausiai pakeisti mano širdį. Čia prasidėjo laikų pilnatvė, deja – ne žmonių širdyse. Jų kietumas neleidžia nusilenkti Dievui: nei gimusiam Kūdikiu, nei prikaltam ant kryžiaus. Ir klausiu, Viešpatie, tai ko gi man reikia, kad Tavimi įtikėčiau ir Tave pagarbinčiau. Kad sudrebintum žemę savo galia ir kad parklupčiau iš baimės? Bet, Viešpatie, Tau nereikia vergo dvasios. Priverstojo garbinti. Todėl gimsti Kūdikiu, kad ateičiau iš meilės ir švelnumo, pasitikėjimo ir būtinybės nusilenkti. Giedoti šlovinimo giesmę Dievo išminčiai ir paprastumui.

Kaip ir visais kitais savo gyvenimo metais atėjau pas Tave, kaip ir kitais metais prisipažįstu laukianti iš Tavęs dovanų, kad jausčiau Tave esantį mano tikrovėje. Tos dovanos yra mano gyvenime dar įvyksiantys įvykiai – prašau palaiminimo jiems ir malonės, kad ir kokie tie įvykiai būtų. Kad už visa ko jausčiau stovintį Tave, niekad nepailstantį dalyti prašančiajam – esi malonė mūsų gyvenimuose.

Tą malonės ženklą pajuntu vienintelę žiemos naktį, kai Dievas pasilenkia ties manimi, aš pasilenkiu ties dieviškuoju Kūdikiu ėdžiose, taip mes susitinkame ir liekame kartu.

Parėjau namo.