„Atgavusios laisvę ir norėdamos parodyti bei patvirtinti tai, kas vyko, Centrinės Europos tautos ėmėsi garsinti, kokį siaubą joms teko patirti. Ir jos turi teisę tai daryti. Tai neturi nieko bendro su holokausto neigimu ar pateisinimu,“ - oponuodamas neseniai išsakytoms Efraimo Zuroffo mintims, sako vienas iš dienraščio „Jerusalem Post“ autorių, Tarpdisciplininių studijų centro (IDC) profesorius, žinomas Izraelio politologas Barry Rubinas.

Nepaisant mano pagarbos Efraimui Zuroffui, nenorėčiau sutikti su keletu jo teiginių, išsakytų straipsnyje „Apie įžeidimus ir pasityčiojimą“. E. Zuroffas turi teisę tęsti savo vertingą kovą, tačiau turi būti išgirsti ir kiti balsai bei požiūriai.

E. Zuroffas teigia – tai pagrindinis jo argumentas – jog bet koks Centrinės Europos valstybių kalbėjimas apie jų kančias, patirtas per Antrąjį pasaulinį karą, ypač jeigu tai liečia stalinistinės Sovietų Sąjungos priespaudą, kažkokiu būdu kelia grėsmę masinių žydų žudynių tose šalyse svarbai ir išskirtinumui, jas sumenkina. Tokia pastanga esanti antisemitizmo konkurentė.

E. Zuroffo argumentas yra klaidinantis, kartu tai ir strateginė klaida. Nutylėti istoriją niekada nėra gerai. Sovietų Sąjunga ir Rytų blokas egzistavo iki 1991 metų, iki pat tų dienų lietuvių, latvių, lenkų, ukrainiečių ir kitų tautų kančios buvo užsklęstos nuo likusio pasaulio. Atgavusios laisvę ir norėdamos parodyti bei patvirtinti tai, kas vyko, šios tautos ėmėsi garsinti, kokį siaubą joms teko patirti.

Ir jos turi teisę tai daryti. Kodėl mes turėtume tam priešintis? Tai neturi nieko bendro su holokausto neigimu ar pateisinimu. Priešingai, mes, kaip žydai ir Izraelio piliečiai, turime tapti pilnaverčiais šio proceso dalyviais. Dalyvauti verta dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia dėl to, kad žydai buvo viena iš daugelio tautų, nukentėjusių nuo sovietinių represijų. Buvusiame KGB pastate įsikūrusiame muziejuje Vilniuje nurodoma, kad apie 10 procentų 1940-1941 metų tremtinių sudarė žydai. Katynės miške kartu su tūkstančiais lenkų buvo sušaudyta beveik 1000 žydų. Ar šių žydų kraujas, taip pat dešimčių tūkstančių tų žydų, kurie kentėjo GULAG‘e, yra mažesnės vertės nei tų, kuriuos sunaikino naciai?

Noriu pabrėžti, kad net jeigu sovietų padarytų nusikaltimų mastas palyginus su nacių yra mažesnis, Stalino režimas taip pat buvo nusitaikęs į žydus ir prisidėjo prie jų kančių. Jei nebūtų buvę Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos sąjungos, Hitleris galbūt nebūtų sugebėjęs pirmas pradėti karo; Stalinas išdavė keletą žydų lyderių naciams, o sionizmas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas kriminaliniu nusikaltimu.

Solidarizuodamiesi su Centrinės Europos šalimis, visi kartu įamžindami ir atskleisdami represijų mastą, mes taip pat padėtume žydams ir kitiems suprasti, kad antisemitizmas nėra dešiniųjų monopolija. Tai labai svarbu šiandien, kai pagrindinis antisemitizmo šaltinis, kartu su neapykanta žydams ir Izraeliui Vakaruose, kyla būtent iš politinės kairės, kuri tvirtina turinti imunitetą nuo šio užkrato.

Trečias dalykas. Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.

Šiuo metu yra keletas problemų, ties kuriomis turėtume telktis. Priešingai dabar vyraujančiam neigiamam požiūriui į nacionalizmą, mes kartu turėtume teigti tikėjimą tautos verte. Mus taip pat vienija žinojimas, kad grėsmė, kylanti iš tų, kurie nori nušluoti mus nuo žemės paviršiaus, yra rimta ir turi būti traktuojama rimtai.

Tai kompleksinės problemos. Iš mano šeimos patirties: Sovietai kalino mano sionistinių pažiūrų dėdę kartu su lenkais ir lietuviais – antisovietinio pasipriešinimo dalyviais; kai kurie giminaičiai buvo išvežti į Sibirą, kai kuriuos iš nacių nagų išgelbėjo Lenkijos kolaboracinės policijos nariai, kurie slapta priklausė Lenkijos nacionalistiniam pogrindžiui; kai kuriuos išdavė jų kaimynai; kai kuriuos nužudė lietuvių Saugumo policijos daliniai; kai kuriuos išgelbėjo Raudonieji partizanai, 12 metų po to laikę juos kaip kalinius Sovietų Sąjungoje.

E. Zuroffas išjuokia Lietuvos Užsienio reikalų ministrą už jo pasakytus žodžius: „Kaipgi galėjo būti, kad kai vieni lietuviai stengėsi išgelbėti savo kaimynus žydus, kiti darė nusikaltimus, siųsdami juos mirti?“ E. Zuroffas teisus sakydamas, kad daug daugiau žmonių darė nusikaltimus, nei gelbėjo. Tačiau čia užsienio reikalų ministras uždavė patį svarbiausią klausimą: Kaip žmonės kiekvienoje iš šių šalių rinkosi vieną ar kitą pusę ir ką mes galime iš viso to išmokti?

Galų gale, negalime pamiršti žydų komunistų problemos. Kai kurie iš jų, dirbdami sovietų saugumo struktūrose, kankino ir žudė vietos gyventojus – tarp jų ir žydus. Antisemitai šį argumentą naudoja neapykantos žydų atžvilgiu kurstymui, panašiai elgėsi naciai. Atsisakydami spręsti šią problemą, mes tik padedame antisemitams. Turime spręsti šią problemą garbingai. Lygiai kaip nacių kolaborantai nepavertė visos šalies gyventojų karo nusikaltėliais, taip ir žydai negali būti laikomi atsakingais už tai, ką darė saujelė šiai tautai priklausiusių asmenų. Maža to, šie žmonės neveikė kaip žydai – jie buvo žydų tautos priešai.

Žydams turėtų būti svarbu suprasti procesą, kaip dalis jų pačių tautiečių tapo išdavikais, Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose naikinusiais jų pačių tautos religiją, kalbą ir kultūrą. Šiandien, kai žydų ekstremaliosios kairės aktyvistai šmeižia Izraelį , stengiasi jį pažeisti ar sunaikinti, šio proceso supratimas – ypač svarbus uždavinys.

Trumpai tariant, solidarizavimasis su Centrinės Europos tautomis ir siekis išsiaiškinti tiesą apie praeitį bei jos reikšmę yra mūsų moralinis ir politinis interesas. Dalį šios tiesos sudaro šių tautų, Antrojo pasaulinio karo metais okupuotų nacių Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos, patirtų kančių pripažinimas. Nepamirštant ir 50-ies metų sovietinės okupacijos.

Iš www. j.post.com vertė Zigmas Vitkus