Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pastaruoju metu iš prezidentės Dalios Grybauskaitės susilaukia vis daugiau pastabų ir kritikos.

Tai galima buvo pastebėti jau tada, kai V.Ušackas išsakė savo nuomonę apie NSGK tyrimo dėl slapto CŽV kalėjimo išvadas, teigdamas, jog visose išvadose, „nėra faktų ir informacijos, kurie patvirtintų, kad Lietuvoje buvo CŽV kalėjimas“, o prezidentė atsakydama į tokius teiginius ministrui ironiškai palinkėjo „asmeninės sėkmės“.

Tuo tarpu savaitės pradžioje žiniasklaidoje komentuodama buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus atšaukimo iš ambasadoriaus Gruzijoje klausimą ji sakė, jog šiuo klausimu su URM buvo kalbamasi beveik mėnesį ir per tą laiką susidarė įspūdis, kad ministras „ne visuomet girdi, ką sako prezidentė, ir aš jam priminiau, kad jis tai turi daryti, nes tai yra mano konstitucinė teisė, ir girdėti prezidentę užsienio reikalų ministrams privaloma“.

Kodėl darbiniai užsienio politikos ir diplomatijos sektoriaus klausimai staiga pradėti aptarinėti viešai, o tai, kas anksčiau visuomenę pasiekdavo kaip faktas ar konkretus sprendimas, dabar tampa viešų diskusijų tarp prezidentės D.Grybauskaitės ir ministro V.Ušacko objektu? Ar tai tik "darbiniai" nesutarimai, kurie pakankamai dažni politikoje, ar veikiau galima kalbėti apie rimtesnę trintį, kuri gali baigtis naujo Užsienio reikalų ministro paieškomis?

Įtampa atsirado „ne šiandien ir ne vakar“

Politologai ir politikos apžvalgininkai komentuodami susidariusią padėtį sutaria, kad įtampa tarp prezidentės D.Grybauskaitės ir ministro V.Ušacko yra pakankamai įsisenėjusi, o faktas, kad ji tapo regima ir viešojoje erdvėje, tai tik patvirtina.

Pasak politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus, įtampa tarp D.Grybauskaitės ir V.Ušacko kilo dėl to, kad dabartinės Vyriausybės sudėtis ir ministrų portfeliai buvo derinami ne su dabartine šalies vadove, o su buvusiu prezidentu V.Adamkumi.

„Tai, jog išrinkus naująją šalies vadovę ministrų kabineto sudėtis pakeista vos kosmetiškai, t.y. pakeistas vienintelis socialinių reikalų ir darbo ministras, su kuriuo prezidentė iš karto pareiškė negalėsianti dirbti, iš esmės nereiškia, kad kitų ministrų kandidatūroms buvo besąlygiškai pritariama, kad nebuvo nuojautų ar tikro žinojimo, kad su kai kuriais iš jų dirbti bus išties sunku. Manyčiau, kad būtent V.Ušacko kandidatūra ir buvo viena iš tokių“ -  „Bernardinai.lt“ sakė V.Laučius.

Apžvalgininkas taip pat pridūrė, kad tai, kas nebuvo padaryta iš karto, visada gali būti padaryta vėliau: „Esu beveik tikras, kad šiais metais anksčiau ar vėliau URM vadovas turės palikti savo postą.“

Visuomenę turi pasiekti sprendimai, o ne vidinės diskusijos

Tai, kad diskusijos apie diplomatinės tarnybos vidaus reikalus, žmonių paskyrimus ar atšaukimus persikelia į viešąją erdvę ar net virsta kandžiu apsižodžiavimu, pasak politologo Algio Krupavičiaus, atrodo gana neįprastai.

„Tarpinstituciniai sprendimai diplomatijos ir užsienio politikos srityse visuomenę turėtų pasiekti ne diskusijų, o konkrečių sprendimų pavidalu, juo labiau, kai diskusijos ima panašėti į asmeninius apsižodžiavimus. Prie tokių dalykų ne tik mes lietuviai nesame pratę, bet ir bet kurioje demokratinėje šalyje tokia praktika nėra priimtina“ – teigė politologas.

Pask V.Laučiaus, tai, jog diskusijos tapo tokios viešos iš esmės byloja, jog įtampos tarp prezidentūros ir URM esama labai stiprios, o kitų problemų bei klausimų sprendimo būdų ar kelių paprasčiausiai nebeliko.

„Galima galvoti, kad tai tiesiog vidinės komunikacijos problemos, ar kažkoks nesusišnekėjimas, bet matyt reikalas tas, kad iš tiesų problemų ir klausimų kitaip išspręsti tiesiog nebepavyksta. Matyt yra tokių stabdžių ir trukdžių, kad vienintelis kelias – šiuos klausimus viešinti“ – kalbėjo apžvalgininkas.

Paklaustas, kokio pobūdžio problemas ir klausimus turi omenyje, V. Laučius sakė, kad iš esmės kalbama apie užsienio reikalų ministro asmenį.

„Kalbėdamas apie problemas galvoje turiu patį ministrą ir tuo pačiu vyriausybės vadovą, kuris dėl jam žinomų priežasčių V.Ušacką palaiko ir remia. A. Kubiliaus besąlyginė parama ir palaikymas iš dalies tampa stabdžiu ir nepadeda išsklaidyti susidariusių įtampų, konstruktyviai dirbti.“ – sakė V.Laučius.

Panašiai samprotavo ir A.Krupavičius, sakydamas, jog „prezidentė D.Grybauskaitė nėra išsakiusi jokių rimtesnių pastabų ar kritikos dėl vykdomos užsienio politikos krypties ir prioritetų, tad visa kritika, atrodo, yra nukreipta į ministrą:jo veiklą ir pasisakymus.“

Prezidentė siekia išnaudoti turimas galias

Abiejų pašnekovų teigimu, galimybė kilti tokio pobūdžio tarpinstitucinei įtampai užkoduota pačioje Lietuvos Konstitucijoje.

Pasak V.Laučiaus, „juk užsienio politika yra ta valstybės politikos sritis, kuri pagal Lietuvos Konstituciją priklauso ir Vyriausybei ir Prezidentui. Visų pirma žinoma prezidentui, o dabartinė šalies vadovė gana aiškiai parodo, kad ji savo pozicijų šioje srityje neužleis ir turimas galias tikrai sieks išnaudoti.“

A.Krupavičiaus teigimu, stipri ir atkakli prezidentės pozicija aiškiai parodo, kad ji vykdo savo priešrinkiminius pažadus ta prasme, jog demonstruoja tvirtos rankos politiką ten, kur jai tai leidžia įstatymai, o užsienio politikos sritis tam - palankiausia terpė.

„Prezidentė kritikuoja ne tik užsienio reikalų ministrą. Ji aštriai pasisako ir apie kitų ministerijų bei žinybų darbą, pakomentuoja Vyriausybės sprendimus, tačiau iš esmės tik užsienio politikos srityje kalbos, kad ir kokios aštrios būtų, nelieka vien kalbomis, bet tampa ir konkrečiais veiksmais. Tai rodo, kad turimomis galiomis D.Grybauskaitė siekia naudotis maksimaliai“ – reziumavo politologas.

Lina Valantiejūtė