Ne vienas Lietuvos katalikas šiomis dienomis nustebęs klausia: „Kas vyksta „Marijos radijuje“?“ Norisi priminti, kad prieš pat Naujuosius metus pasirodė pranešimas, kuris skelbė: „Atsižvelgdamas į Pasaulinės „Marijos radijo“ šeimos prezidento Emanuele Ferrario prašymą, Kauno arkivyskupas metropolitas atleido kunigą Oskarą Petrą Volskį nuo visų įpareigojimų Lietuvos „Marijos radijuje“ ir įpareigojo įsitraukti į sielovados darbą Kauno arkikatedroje bazilikoje.“ Netruko pasigirsti Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus sprendimą smerkiančių balsų, kuriamos konspiracines teorijos. Pats „Facebook“ socialiniame tinkle gavau žinutę, kurioje manęs retoriškai klausiama, ar buvo bloga situacija radijuje ir teiraujamasi, kodėl iš pareigų buvo atšauktas kun. O. Volskis. Padėtis katalikiškame radijuje jaudina krikščionių bendruomenę, tad viešas situacijos aptarimas būtų tik į naudą paties radijo darbuotojams ir jo klausytojams.

 E. Vaicekauskienės „auka“?

 Ko gero, pokyčiai „Marijos radijo“ vadovybėje būtų nesulaukę didelių spekuliacijų, jei ne gruodžio 31 d. „Marijos radijo“ bangomis transliuota kunigo Volskio atsisveikinimo laida. Joje buvęs šio radijo programų direktorius tiesiu tekstu pareiškė, kad tarp jo ir „Marijos radijo“ valdybos pirmininkės Egidijos Vaicekauskienės buvusi įtampa. Kun. O. Volskis situaciją apibūdino tokiais žodžiais (citata): „Vaicekauskienė stipri ir valdinga moteris, norėjo paimti viską į savo rankas (...) būdamas vyras ir dar kunigas negalėjau sau to leisti.“

Sąmoningai išskyriau šiuos žodžius, kurie yra tipiškos patriarchalinio mąstymo ir klerikalizmo apraiškos. Juk pagal kun. O. Volskio logiką išeitų, kad vyras negali leisti vadovauti moteriai, o kunigas – pasauliečiui. Atrodytų, po tokių žodžių ne vienam radijo klausytojui turėjo nulinkti ausys, tačiau į eterį pasipylė skambučiai, kuriuose damos verksmingais balsais liaupsino kunigą Volskį ir smerkė Vaicekauskienę. Laidos klausytojui buvo duota suprasti, kad būtent pastaroji, valdinga milijonierė, yra atsakinga, kad Volskis priverčiamas pasitraukti iš „Marijos radijo“. Taip savo lėšomis, gabumais ir laisvalaikiu prie „Marijos radijo“ veiklos itin daug prisidėjusi moteris viešai buvo sumenkinta. Tai byloja, kad kun. Volskis apsikrėtė liga, būdinga ne vienam Lietuvos piliečiui, kuris eina kokias nors atsakingas pareigas: žmogus susitapatina su savo pareigomis ir funkcijomis. Kiekvienas bandymas suabejoti tinkamumu eiti vienas ar kitas pareigas, atlikti vieną ar kitą funkciją priimama asmeniškai, kaip išpuolis prieš valdomą instituciją.

Esame nekritiški

Nesinori neįvertinti kun. O. Volskio nuopelnų „Marijos radijo“ plėtrai. Jam vadovaujant šis radijas tapo tam tikru mūsų žiniasklaidos reiškiniu, bendrystės ir evangelinės žinios įrankiu. Lietuvos katalikai (ne tik jie) susigyveno su šia radijo stotimi, kuri laikosi iš aukų, o ne reklamos, sutelkė gražų savanorių tinklą.

Tačiau yra ir problemų, už kurias ne mažai atsakingas ir kun. O. Volskis. Neseniai „Bernardinai.lt“ duotame interviu br. Arūnas Peškaitis priminė, kad prieš keletą metų atliktas tarptautinis tyrimas parodė, jog Lietuvoje daugelis žmonių nesugeba skaityti ir analizuoti tekstą kritiškai. Deja, tai išryškėjo ir „Marijos radijo“ atveju. Kun. O. Volskio vedamos laidos tapo tam tikros masinės hipnozės seansais, kurių metu klausytojams buvo bandoma įteigti tradicionalistams būdingos pažiūros. Taip „Marijos radijas“, pataikaudamas nekritiškiems ir religiškai neišprususiems katalikams, palengva buvo pradėjęs virsti siauros liturginės grupės, klerikalinės ideologijos tribūna.

Čia pravartu prisiminti, kaip prieš keletą metų, Lenkijos „Marijos radijas“ buvo pašalintas iš tarptautinio „Marijos radijo“ tinklo, nes jos vadovas kun. Tadeuszas Rydzykas buvo ją pavertęs vienos partijos ruporu. Gal studijuodamas Lenkijoje kunigas O. Volskis gavo įkvėpimą iš vietinės „Marijos radijo“ veiklos? Belieka pagirti Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių už įžvalgų sprendimą, kuris užkirto kelią galimam, kažkuo panašaus į lenkiškąjį, scenarijaus pasikartojimui ir Lietuvoje.

Kokios perspektyvos?

Dažnas „Marijos radijui“ keliamų priekaištų yra, kad ji orientuojasi į vyresnio amžiaus klausytojų auditoriją. Tačiau sutikime, kad yra ne tik normalu, bet ir pagirtina, kai mūsų senjorai gali viešojoje erdvėje rasti sau suraminimą, paskambinę į studiją išsakyti savo maldos intencijas, skausmus ir rūpesčius. Tuo „Marijos radijas“ yra unikalus reiškinys mūsų žiniasklaidoje.

Tačiau „Marijos radiją“ mėgsta ir jaunesni krikščionys, jaunos šeimos, šio radijo dažniai palydi ne vieną automobilyje vykstant į darbą ir iš jo, laukiant kamščiuose. Vadinasi, interneto eroje radijas tebėra veiksminga priemonė galinti pasiekti nūdienos žmogų pačiose įvairiausiose vietose. Tad „Marijos radijas“ turėtų tapti dinamiškesnis. Reakcijos į dienos aktualijas, spaudos apžvalgos, žinios iš pasaulyje pasklidusios Bažnyčios galėtų tapti šio radijo kasdienybe. Diskusijos (drįskime!), pavyzdžiui, tarp Gintauto Vaitoškos ir Vladimiro Simonko, Aurelijaus Verygos ir Sigito Kalkio, Esmeraldos Kuliešytės ir Algimanto Ramono, Beno Ulevičiaus ir Giedriaus Saulyčio sutrauktų prie radijo nemenkas auditorijas.

Atgyvena radijuje reiktų laikyti monologo pobūdžio laidas, kai į mikrofoną kalba vienas žmogus, tačiau transliacijos iš krikščionių renginių, atsinaujinimo dienų, dvasinių konferencijų papuoštų radijo eterį.

Žinoma, galime fantazuoti, siūlyti daug, tačiau egzistuoja pačios paprasčiausios materialinės, finansinės problemos, kurios gali numarinti kilniausias idėjas. Pagaliau „Marijos radijo“ naujai vadovybei reikia laiko parengti strategijai. Būtų puiku, kad prie jos kūrimo prisidėtų ir klausytojai. Juk šis radijas yra mums visiems.