Po ilgų diskusijų Lietuva nusprendė pareikšti paramą Italijai, žadančiai apskųsti Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimą, kuriuo draudžiami Nukryžiuotojo atvaizdai ant mokyklų sienų. Esą, nors Italijoje tai įprasta, o krikščionybė yra dominuojanti religija, kryžius gali trikdyti tuos vaikus, kurie nėra krikščionys.

Politinės Lietuvos paramos šioje byloje paprašė Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini (Frankas Fratinis), o Vatikano atstovas paprašė Lietuvos įsitraukti kaip trečiąją šalį.

Aptariant šį klausimą Seimo Užsienio reikalų komitete, buvo abejojama, ar komitetui dera išreikšti paramą svarstant su religija susijusį klausimą, nes pagal Konstituciją Lietuva yra pasaulietinė valstybė. Tuo tarpu kiti teigė, suverenios valstybės gali ginti ir puoselėti savo kultūrą bei tapatybę.

Komitetas pabrėžė, kad EŽTT sprendimas suteikia privilegiją nenorintiems religinės kultūros simbolių viešose institucijose, nepagrįstai iškeldamas jų teises ir varžydamas kiekvienos valstybės nuožiūros laisvę reglamentuoti sąžinės ir religijos klausimus atsižvelgiant į jos individualų kultūrinį, istorinį ir religinį kontekstą.

Savo nuomonę šia tema sausio 14 d. LR laidoje „Ryto garsai“ išsakė kultūros istorikė dr. Irena Vaišvilaitė. Skaitytojams pateikiame pokalbio santrauką.

Ką jūs manote, ar tikslinga Lietuvai pareikšti savo nuomonę, paremiant Italiją EŽTT byloje? Oponentai sako, kad EŽTT sprendimas mūsų šaliai įtakos neturės.

Čia kalbama apie bendresnius principus, tai yra, kaip konkretūs EŽTT sprendimai gali paveikti konkrečios šalies vidinę tvarką.

Kryžių buvimas mokyklose nustatytas Italijos įstatymu. Tad Lietuva paremdama šią šalį teisme, kartu gina kiekvienos šalies teisę turėti savo kultūrinį paveldą. Juk italai savo poziciją argumentuoja tuo, kad užsipuolamas jų kultūrinis paveldas.

Religinių simbolių draudimas viešojoje erdvėje sudarytų pusinį precedentą. Juk Europos valstybės yra skirtingos: vienos jų yra katalikiškos, kitos – protestantiškos. Bylą pradėjo moteris, atvykusi iš protestantiškos valstybės, kur ji nebuvo pratusi prie kryžių klasėse. Juk Europos Sąjungoje yra kraštų, kur liuteronų bažnyčia yra valstybinė. Be to, būdama atvirai karinga ateistė, moteris pareikalavo nuimti kryžių.

Įsivaizduokime, kad kažkas panašaus nutiktų Lietuvoje, kurios viešojoje erdvėje yra daugybė religinių ženklų, viešųjų apeigų ir t. t., atsiradusių čia istoriškai.  Šiandien kliūva kryžiai klasėse, rytoj, žiūrėk, jie užklius ant bažnyčių bokštų. Tokioje santvarkoje mes jau gyvenome, kai buvo neįmanoma jokia religinė raiška už bažnyčių sienų.

Šiuo atveju Lietuva elgiasi visiškai teisingai. Juk galėtų būti, kad dėl įvairiausių principų užkliūtų, pavyzdžiui, Vinco Kudirkos paminklas Nepriklausomybės aikštėje.

Jei EŽTT priima sprendimus, kurie kišasi į valstybės kultūrinį savitumą, reikia gintis. Ir manau, kad Lietuva elgiasi teisingai.

Be to, šitoks sprendimas labai supriešina visuomenę. Matome, koks sąjūdis kilo Italijoje, nors ji nėra jokia fanatiškai katalikiška valstybė. Joje gana stipri sekuliari tradicija. Bažnyčias lanko panašus procentas katalikų, kaip ir Lietuvoje. Tačiau žmonės pajuto, kad paliesta kažkokia gili jų tapatybės plotmė.

Antra vertus, italai yra ne mažesni euroentuziastai nei lietuviai. Jie vieni didžiausių ES šalininkų Europoje. Tad kai bendraeuropinės institucijos savo sprendimais pradeda liesti tautos tapatybę, kyla grėsmė, jog išaugs ir didelis priešiškumas ES.

Paramą, be Lietuvos, išsakė Lenkija ir Slovakija. Ar sulauksime jos iš didžiųjų Europos valstybių tokių kaip Prancūzija, Ispanija, Vokietija?

Tai priklauso nuo vyriausybių. Čia įsitraukia ideologiniai dalykai, tad neįmanoma prognozuoti. Įdomu yra tai, kad prie Italijos pozicijos jungiasi naujosios Europos šalys, paremdamos senosios Europos valstybę. Jungiasi būtent tos šalys, kuriose, stojant į ES, vyko labai aštri diskusija, ar ES neprivers jų atsisakyti tam tikros savo tapatybės dalies. O tapatybė tai ir kalba, kultūros paminklai ir tam tikrų asmenų pripažinimas. Kai prasideda cenzūra, o aš tai pavadinčiau cenzūra, gali būti sunku sustoti.

Kaip atrodytų Lietuvos nesikišimas į šios bylos eigą? Kas būtų, jei ES narės viena kitos nepalaikytų?

Jei būtų galima ką gero pasakyti apie Europą, tai kaip tik tai, kad ji yra atviros diskusijos erdvė. Pozicija, jog esą tegul Italija sprendžia savo problemas pati, manau, kada nors gali atsisukti prieš mus. Juk nesunkiai gali susidaryti situacija, kad mes labai intensyviai ieškosime sąjungininkų, ginčydamiesi Europos Sąjungoje.

Nors kai kurie būgštauja, tačiau Lietuvos Konstitucija tikrai čia neliečiama. Šis sprendimas neprivers Lietuvos pasikabinti kryžių savo mokyklose. Tiesa, gal jie jau ir kabo kai kuriose tikybos klasėse. Lietuvos įstatymas palieka erdvės laisvam apsisprendimui, ir šis EŽTT sprendimas neprivers čia ką nors keisti. Lietuva kaip tik ir stoja prieš sprendimus, kurie nori priversti kurią nors šalį keisti savo principus.

Parengė S. Žiugždaitė