Didžiosios Britanijos novelistė Izabelė Dupuy dalinasi skaudžia, bet iškalbinga asmininie patirtimi ir pamąstymais apie tai, ką reiškia, ir ar įmanoma neturėti tėvynės, arba nežinoti, kurį pasaulio lopinėlį taip vadinti.

Vadovaudamasi visomis laiško instrukcijomis paskambinau į Kamdeno tarybą susitarti dėl mūsų pilietybės priėmimo ceremonijos.

„Pasižadėsite ar iškilmingai prisieksite?“ – paklausė abejingas balsas.

„O koks skirtumas?“ – perklausiau aš.

„Pasižadate Dievui, o iškilmingai prisiekiate karalienei“.

Pagalvojau, kad šiuo klausimu Dievo trukdyti neverta, todėl atsakiau, kad iškilmingai prisieksiu.

Tada balsas telefono ragelyje paklausė: kokios – privačios ar viešos – ceremonijos norėčiau.

„Koks gi skirtumas?“ – perklausiau dar kartą.

„Privačios ceremonijos kaina – 150 svarų sterlingų.“

Sveiki atvykę į Didžiąją Britaniją, pagalvojau. „Tegul bus vieša ceremonija“, – tarstelėjau.

Savo darbo knygoje pasižymėjau: sausio 13 d.; 10:15, Kamdeno rotušė.

Trečiadienį pusę dešimtos ryto dar sukausi namuose vilkėdama pižamą, o mano vaikai laidė gerkles bėgiodami aplink. Mano septyniasdešimt dvejų metų teta mėginio juos nuraminti, bet ji dėl amžiaus buvo taip susikūprinusi, kad sunkiai galėjo pakelti galvą, todėl tik lėtai šlepsėdama bandė sekioti jiems iš paskos. Matėsi, kad ji vis dar ištikta šoko.

Lygiai prieš dvylika valandų jos gimtąją šalį – mano vaikystės kraštą, mano tėvų ir senelių žemę – nusiaubė žemės drebėjimas.

Lygiai prieš dvylika valandų jos gimtąją šalį – mano vaikystės kraštą, mano tėvų ir senelių žemę – nusiaubė žemės drebėjimas. Mes vis dar bandėme susivokti, kas ten iš tiesų įvyko.

Veikiausiai kaip ir daugelis žmonių iš Haičio diasporos visą naktį praleidau prie interneto ir telefono, mėgindama ką nors sužinoti apie savo seserį, tetas, pusbrolius ir pusseseres, draugus bei mūsų namą Port o Prense. Mano teta visą tą laiką sėdėjo greta. Aš įnirtingai maigiau klavišus, o ji dejavo.

Iš Briuselio paskambino ašaromis apsipylusi pusseserė. Jos senelį žemės drebėjimas užklupo tiesiog lovoje. Griūvant namui ant jo nukrito betoninė plokštė kūną padalydama beveik pusiau. Jis mirė springdamas savo paties krauju. Visiems užsienyje esantiems savo pažįstamiems, kuriuos tik prisiminiau, išsiunčiau pagalbos prašymo laiškus. Ir tada atėjo metas man ir dviem mano vaikams, Feliksui ir Zoe, tapti britais.

O juk britai, priešingai nei haitiečiai, niekada nevėluoja.

Miglotai pamenu, kad ketinau šiai iškilmingai progai nusipirkti naujų rūbų, ką nors madingo ir kiek ironiško. Tačiau apsivilkau paprasčiausius juodus rūbus ir net neturėjau laiko pasidažyti. Vaikus aprengiau jų mokyklinėmis uniformomis.

Išskubėjome į gatvę, o aš netikėtai slystelėjau ant šaligatvio ir išsigandusi apsidairiau. Mūsų mašina stovėjo užklota sniegu. Su vis dar galiojančia sporto klubo abonemento kortele taip kaip sugebėjau nugramdžiau priekinį stiklą. Mano teta, įelektrinta nuo minčių apie mūsų išvykimą iš Haičio ir užgrūdinta atšiaurių Kanados žiemų, ranka braukė sniegą nuo mašinos stiklų, kapoto ir stogo.

Į rotušę atvykome dvidešimt minučių po dešimtos ir mašinų stovėjimo aikštelėje jau nebuvo nė vienos laisvos vietos. Jei mašiną bučiau palikusi kur nors tolėliau, mes tikrai nebūtume suspėję į ceremoniją. Todėl teko mašiną palikti draudžiamoje vietoje, prie geltonos linijos. „Parodykite man mašinos aikštelės sargą, kuris darbuosis tokiu oru“, – drąsiai pareiškiau kiek abejojančią miną nutaisiusiai savo tetai.

Tikrai su palengvėjimu atsikvėpėme supratę, kad nevėluojame, o ceremonija dar neprasidėjusi. Po to, kai buvome patikrinti apsaugos, užėmėme savo vietas medžiu iškaltame kambaryje, kuriame virš pakylos kabojo baltas ekranas ir sukosi gražūs laimingų Kamdeno gyventojų veidai.

Mūsų buvo trisdešimt. Sėdėjome atskirai, atsižvelgiant į tai, kam –Dievui ar karalienei – ketinome duoti priesaiką.

Skambant muzikai ir apsivilkęs ceremonijai skirtus rūbus, į kambarį įžengė Kamdeno meras prieš save nešdamas didžiausią, kokį tik kada nors teko matyti, skeptrą, kaip ir priklauso gulintį ant tamsiai raudonos pagalvėlės.

Jaučiausi prislėgta ir visiškai be vietos. Ką aš čia veikiu? Britanija pripažįsta dvigubą, trigubą ar net keturgubą pilietybę. Gali į krūvą sukrauti kiek nori tau priklausančių pasų, bet juk visada puikiai žinome, kad esame kilę iš vienos konkrečios vietos. Mintims reikia geografinio uosto, taip, kaip kūdikiui reikia mamos – dangaus, nuo kurio galėtume atsispirti ir iškeliauti tyrinėti viso pasaulio.

Natūralizacija man visada buvo kaip tėvynės išdavystė, nes tai giliausia prasme išreiškia tai, kad nebetikiu savo gimtuoju Haičiu. Aš ne tik fiziškai iš jo išvykau, bet ir pasikeičiau savo tapatybę.

Natūralizacija man visada buvo kaip tėvynės išdavystė, nes tai giliausia prasme išreiškia tai, kad nebetikiu savo gimtuoju Haičiu. Aš ne tik fiziškai iš jo išvykau, bet ir pasikeičiau savo tapatybę. Izabelė Dupuy; pilietybė – britė.

Pamėginau įsivaizduoti, ką reikštų būti gimusiai šioje šalyje. Idėja, jog vykčiau lankyti giminių į Devoną ar Midlandsą, man tokia svetima, kad net šiuos vietovardžius paprasčiausiai išgalvojau.

Niekad nesutikau iš Britanijos emigravusių žmonių, kurie išgyventų tokį egzistencinį nerimą, kurį dažnai matau atvykėlių ir Karibų salų, Afrikos ar Vidurio Rytų akyse. Libanietis draugas kažkada sakė, kad, jo manymu, tai kažkaip susiję su klimatu. Neva žmonės atvykę iš šiltų kraštų gyvendami šaltuose kraštuose tampa itin nostalgiški.

Man atrodo, kad tai kur kas labiau susiję su saugumo jausmu. Kaip kartą aiškino vienas atvykėlis iš Olandijos, jis vos tik panorėjęs gali grįžti namo. Pasirinkimas visiškai priklauso nuo jo. Tačiau gerklę iš jaudulio užima tada, kai kažkas šiltą ir minkštą kilimėlį staiga patraukia tau iš po kojų, ir akimirksniu supranti, kad nesi tikras, ar turi namus, į kuriuos gali sugrįžti. Tampi tremtiniu.

Meras rėžė kalbą. Mano didelei nuostabai jo anglų kalba buvo su ryškiu akcentu. Ir ne tuo, kuris atsiranda dėl regioninių skirtumų šalies viduje. Buvo aiškiai girdėti, jog jis – užsienietis. Bet jis stovėjo štai čia, didžiulio karalienės Elžbietos II paveikslo fone, ir sveikino mus, atvykusius į jo šalį.

Pažvelgiau į savo vaikų veidus. Jie buvo pilni susižavėjimo. Feliksas taip didžiavosi šia ceremonija, o kai buvo pakviestas pasakyti savo vardo ir perskaityti priesaikos, jis tai padarė su didžiuliu užsidegimu.

Su nauju jauduliu žiūrėjau į visus tuos žmones, spaudžiančius ranką merui ir pozuojančius atsiminimui skirtoms nuotraukoms. Tvyrojo taikos ir pasitenkinimo jausmas. Ilgo kelio pabaiga. Tapimo britu procedūra buvo atliekama tyliai, bet tas priėmimo jausmas atrodė visiškai realus.

Kai viskas baigėsi, aš įsijungiau savo mobilųjį telefoną. Mano vaikystės draugės Nathalie brolienė prekybos centro griuvėsiuose išbuvo keturiolika valandų. Ji liko gyva ir šaukėsi pagalbos, kol jos vyras bandė ją ištraukti iš po nuolaužų, o brolis atsišaudė prieš besiartinančius plėšikautojus.

Kaip galiu sakyti, kad labiau priklausau tai – Haičio – realybei nei šiai – Kamdeno – realybei, kurioje praleidau pastaruosius vienuolika savo gyvenimo metų?

Kaip galiu sakyti, kad labiau priklausau tai – Haičio – realybei nei šiai – Kamdeno – realybei, kurioje praleidau pastaruosius vienuolika savo gyvenimo metų?

Nemoku šaudyti, tačiau ėmiausi visais man prieinamais kanalais organizuoti pagalbą ir paramą savo bičiuliams Haityje. Tiesa, kad tegali būti kilęs iš kokios nors vienos vietos. Bet gyventi gali daugelyje kitų.

Visada ilgėsiuos Haičio. Taip, kaip ilgėjausi jo pastaruosius dvidešimt metų.

Šis netekties ir melancholijos jausmas visad bus mano naujosios britiškosios tapatybės neatsiejama dalis.

Pagal New York Times parengė Lina Valantiejūtė