Prie naujų politinių partijų susikūrimo, staigaus jų iškilimo ir naujais gelbėtojais besiskelbiančių jų lyderių lietuviai jau, regis, priprato. Nors jos vis dar sulaukia pakankamai daug žiniasklaidos dėmesio, visuomenės nuomonės apklausos jau kurį laiką rodo, kad į Seimą turinčių galimybę patekti partijų skaičius nėra didelis: dėl svarbiausių partijų vardo varžosi vos keturios - penkios partijos.  

„Norėtųsi tikėti, kad tai byloja apie Lietuvos partinės sistemos brandą, tačiau nemanau, kad viskas taip paprasta“, – komentuodama dabartinę Lietuvos partinės sistemos būklę „Bernardinams.lt“ sakė politologė, socialinių mokslų daktarė, VU TSPMI dėstytoja Ainė Ramonaitė.

Naujų partijų era Lietuvoje baigiasi

Tai, kad partijos Lietuvoje kur kas dažniau atsiranda nei numiršta ar išsiskirsto, jau tapo politinio gyvenimo norma. Tai, pasak A. Ramonaitės, nestebina, nes „Lietuvoje egzistuoja palankios struktūrinės sąlygos naujoms partijoms atsirasti. Yra mažai žmonių, kurie turi prisirišimą prie vienos ar kitos partijos ir nuolat už ją balsuoja. Statistika rodo, kad tokių rinkėjų yra maždaug 20 proc. Kiti 80 proc. yra labai nepastovūs ir balsuoja priklausomai nuo nuotaikos: per vienus rinkimus – už vieną politinę jėgą, per kitus – jau už kitą.“

Toks didelis nestabilių rinkėjų procentas tam tikru atžvilgiu skatina naujų partijų kūrimąsi, juo labiau kad ir politinė praktika byloja, jog lietuviai naujoms partijoms imlūs, gana noriai už jas balsuoja.

„Egzistuoja savotiškas paradoksas: žmonės piktinasi, kad Lietuvoje yra per daug partijų, bet, kita vertus, noriai balsuoja už naujai atsiradusias partijas. Naujumas pats savaime vis dar laikomas vertybe. Tai ir daugina partijų skaičių“, – sakė politologė.

„Nepaisant to, naujų partijų era Lietuvoje baigėsi. Tautos prisikėlimo partija, mano galva, buvo bene paskutinis naujokas, sugebėjęs šitaip greitai iškilti ir būti išrinktas į valdžią, – samprotavo A.Ramonaitė. - Dabar, kai taip sugriežtintos rinkimų kampanijos sąlygos ir partijų finansavimo reikalavimai, naujoms partijoms pigiais ir efektingais, bet trumpalaikį efektą duodančiais triukais patraukti rinkėjų bus vis sunkiau. O kaip žinome, tai ir būdavo pagrindinė taktika, kurią naudojo naujai susikūrusios partijos, siekdamos atkreipti į save dėmesį.“

„Žinoma, nenorėčiau taip kategoriškai teigti, kad neįmanoma sukurti naujos ir populiarios politinės jėgos, tačiau akivaizdu, kad tai padaryti dabar jau kur kas sunkiau nei anksčiau“, - mintimis dalijosi pašnekovė.

Apie partinės sistemos brandą kalbėti dar anksti

Paklausta, ar tai, kad pagal paskutines apklausas į Seimą pakliūtų maždaug penkios ar šešios partijos, neleidžia teigti, jog Lietuvos partinė sistema stabilizuojasi, kad galima kalbėti apie tam tikrą brandą, politologė buvo pesimistiška: „Laikausi nuomonės, kad tai labiau susiję su minėtais išoriniais sisteminiais apribojimais. Bijau, jog vyksta dirbtinis sistemos stabilizavimas sąmoningai galvojant ir dedant pastangas,  mėginanat apsunkinti sąlygas į valdžią patekti naujokams.“

Anot A.Ramonaitės, apie tikrą partinės sistemos stabilizavimąsi signalizuotų  kitokie požymiai: „Jei partinė sistema stabilizuotųsi iš vidaus, tai būtų galima matyti pagal tai, kad egzistuojančios tradicinės partijos giliau įsitvirtina pačioje visuomenėje, turi stabilių ir gana daug rinkėjų, autoritetą, struktūrą, didesnį narių skaičių. Tačiau šių požymių beveik nėra.“

„Lieka vienintelis kelias - įstatymais „iš viršaus" nustatyti įvairius barjerus ir apribojimus naujoms partijoms ateiti į valdžią. Manau, kad šis kelias Lietuvoje daugiau mažiau padės, bet vargu ar tai galima vadinti realiu partinės sistemos brandumu“, – sakė politologė.

Nors nuolat akcentuojama, o ir apklausų duomenys tai patvirtina, kad Lietuvos žmonės nepasitiki jų pačių rinkta valdžia, dramatiškai mažas pasitikėjimas Seimu bei Vyriausybe, anot A.Ramonaitės, bent iš dalies taip pat gali būti paaiškintas sisteminiais veiksniais: „Kai esi neprisirišęs prie vienos konkrečios politinės jėgos, tai ir nusivilti labai paprasta, ir taip labai greitai atsitinka. Kai partijos programa neimponuoja, partijos lyderis nėra joks autoritetas, lojalumo tai politinei jėgai, už kurią buvo balsuota, nėra, tai neverta stebėtis, kodėl žmonės taip greitai keičia savo nuomonę.“

Partijos visoje Europoje susiduria su naujais iššūkiais

Pašnekovės teigimu, kalbos apie partinės sistemos brandumą ar nebrandumą įgauna kitą atspalvį, kai liaujamasi vadovautis vien lietuvišku kontekstu ir pažvelgiama plačiau.

Partinės sistemos nestabilumas bei rinkėjų nelojalumas tampa vis sunkesne problema net toms šalims, kurios buvo vadinamos partinės demokratijos bastionais: „Gali skambėti kiek paradoksaliai, tačiau Vakarų Europos šalių partinės sistemos išgyvena labai panašius procesus, su kuriais dabar susiduriame mes. Statistika rodo, kad ir ten žmonės vis labiau blaškosi, balsuoja tai už vienus, tai už kitus, nelabai pasitiki partijomis, o pasitikėjimas valdžia apskritai mažėja.“

Tam įtakos turi kintanti visuomenės struktūra, o keičiantis žmonių preferencijoms ir vertybėms keičiasi ir jų požiūris ne tik į politiką apskritai, bet ir į politines partijas. „Atrodo, jog žmonės vis dažniau įsivaizduoja, kad jie geriausiai žino ne tik tai, ko jiems reikia, bet ir kaip tai pasiekti. Įsigalėjus masinės informacijos priemonėmis, didėja pagunda manyti, kad visų sričių ekspertais galima tapti kiek daugiau laiko praleidus internete, o tokie dariniai kaip politinės partijos nebetenka savo prasmės. Tokios nuostatos iš dalies tampa nauju iššūkiu tiek politikams, tiek ir politinėms partijoms visoje Europoje“, – sakė A.Ramonaitė.

Žmonės politiniame gyvenime tapo individualistais su savo tikslais bei supratimu, ir autoritetas čia nebevaidina tokio didelio vaidmens kaip anksčiau.

Esant tokioms sąlygoms bei fiksuojant visuomenėje vykstančius pokyčius, kyla klausimas, ar tik nėra taip, kad kas nors pasikeitė pačioje Vakarų visuomenėje, jog politinės sąlygos jau niekada nebebus tokios, kaip kad XX a. viduryje, kai pasitikėjimas valdžia ir partijomis buvo tapęs politinio gyvenimo norma.

„Gal nepasitikėjimas politikais ir partijomis netrukus ims atrodyti tokia pat norma, kaip kad anksčiau atrodė, kad tik stabilumas ir lojalumas gali garantuoti normalų politinį ir partinį gyvenimą. Tai nauji iššūkiai, kurie vers ieškoti naujų politinio sugyvenimo formų“, - reziumavo A.Ramonaitė.

Kalbėjosi ir parengė Lina Valantiejūtė