Jėzus išgydo Gerazos apsėstąjį. 11 amžiaus biblinė iliustracija (Hidta-Codex)

Jėzus ir jo mokiniai priplaukė ežero krantą Geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sudaužydavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. 
    Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Dėl Dievo, maldauju, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kaip tu vadiniesi?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. 
    Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė banda kiaulių. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere. 
    Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Jie ateina prie Jėzaus, mato demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos paėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų pasišalinti iš jų krašto. 
    Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi. 

Skaitiniai E1 (46)

Žyd 11, 32–40: Tikėdami užkariavo karalystes. Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums

Ps 31, 20. 21. 22. 23. 24. P.: Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit!


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Robertas Urbonavičius

Evangelijos pasakojimas apie Gerazos apsėstąjį vertas gero veiksmo filmo su specialiaisiais efektais: demonų varginamasis – nuogas ir pavojingas, kiaulių banda garmanti į ežerą, – gal ir įdomu pamatyti, bet ar tai ir yra Geroji Naujiena ?

Klystume, jei apsistotume vien ties šiais „specialiaisiais Morkaus efektais“, o praleistume tikrąją pasakojimo žinią.

Pirmiausia Morkus apsėstąjį įvardina kaip pavojingą sau pačiam ir bendruomenei: jis gyvena kapų rūsiuose, elgiasi kaip pamišęs, yra agresyvus. Jis nei žmogus, nei gyvulys – tiesiog padaras. Tokia ir yra piktojo, kuris yra didysis Neiginys, veikimo taktika. Kiekvienas Dievo kūrinys turi savo paskirtį ir orumą. Nupuolęs angelas išsižadėjo savo paskirties – tarnauti Dievui, todėl paneigė pats save ir tapo Neiginiu. Jis siekia ir žmogų padaryti tokį pat. Tad ir apsėstas žmogus praradęs visa, kas primena jo žmogiškąjį orumą. Jėzus atkuria jo žmogišką didybę – buvęs padaras vėl sveiko proto, ramus, apsirengęs ir skelbia šlovingus darbus. Viešpats visada yra tas, kuris teikia gyvenimą ir padaro mus labiau žmonėmis.

O kiaulės? Ar ne gaila šitiek pražuvusių gyvūnų? Evangelija šio klausimo neužduoda, tik pabrėžia, kad žmogaus išgelbėjimas yra daug svarbesnis ir vertingesnis už visa kita. Paradoksalu, bet šiame pasaulyje, kur katės bei šunys turi savo teises, vis labiau pamirštama žmogaus kaip Dievo atvaizdo idėja, padėjusi pamatus Vakarų pasaulėžiūrai. Kovojama su gyvūnų žudymu, bet pasisakoma už negimusios gyvybės sunaikinimą, ir tai vadinama pažanga.

Geraziečiai taip buvo pripratę prie apsėstojo, kad išsigando išvydę jį išlaisvintą ir paprašė Jėzų pasitraukti iš jų krašto. Netikėta ir nelogiška pabaiga? Tačiau ar ji nesikartoja per visą krikščionybės istoriją? Pasirodo, Jėzus yra pavojingas visais laikais.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai