Sausakimšos salės, diskusijos internete, didžiųjų interneto portalų ir kitų žiniasklaidos priemonių susidomėjimas, – taip praėjo kunigo Benoit Domergue vizitas Lietuvoje. Pasibaigus svečio iš Prancūzijos viešnagei, ateina eilė kitokiems svarstymams ir diskusijoms viešojoje erdvėje – kas yra blogis, ar kunigas turi teisę žengti į Seimą, ar Lietuvoje neatsitolinama nuo pasaulietinės valstybės principų ir pan. Tačiau ne apie kunigo B. Domergue apsilankymą šįsyk, nes šis vizitas tik patvirtino simptomatiką, kuri pasireiškia mūsų visuomenėje krikščionybės atžvilgiu, bet apie mus – antrą savo modernios valstybės dešimtmetį baigiančios Lietuvos krikščionis.

Neverta būti didžiam analitikui, bet pakanka pasižymėti dėmesingumu, kad pastebėtum vieną dalyką Lietuvoje – kylantį dėmesį krikščionybei, katalikybei, apskritai religijai. Pasaulietinės informavimo priemonės dosniai skiria erdves naujienoms iš Bažnyčios gyvenimo, neretai jas iškeldamos į pirmas pozicijas. Interneto portalų komentarų kolonėlėse kone kas savaitę pasirodo bent vienas komentaras, kuriame vienu ar kitu aspektu gvildenamos religinės temos. Tinklaraščiai, interneto forumai, socialiniai tinklai dūzgia nuo pasisakymų ir debatų religiniais klausimais.

Pagaliau tai, kad naujai susikūrusi Gedimino Vagnoriaus partija pasirinko Krikščionių partijos pavadinimą, taip pat yra simptomiška. Štai Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto lektorius Andrius Šuminas teigia: „Šiandien iš principo partijos nori įtikti rinkėjams. Partijos pavadinimas yra savotiškas prekės ženklas. Svarbu, kad tas prekės ženklas būtų priimtinas kuo didesnei auditorijai", tad naujo darinio steigėjai tik „pagavo“ konjunktūrą, kuri yra besifokusuojanti ties krikščionybe.

Kuo paaiškinti šį dėmesį? Prieš dešimtmetį buvo skambiai prabilta apie mūsų visuomenę krečiančią vertybinę krizę. Apie ją kalbėjo visi, kas netingėjo: intelektualai, politikai, žurnalistai, dvasininkai. Tuo pat metu pačioje visuomenėje fermentavosi(uojasi) procesai, kai instinktyviai, tarsi bandant save išsaugoti, ieškoma atramos centro, ašies, apie kurią viskas suktųsi. Čia dėmesys ir užkliūva už krikščionybės, kuri yra laiko patikrinta vertybių sistema.

Ar dėl to verta džiūgauti? Juk net tie komentarai tiek apžvalgininkų, tiek juos komentuojančių internautų neretai būna pagiežingi ir negatyvūs... Ko gero, visiems katalikams įgriso baksnojimai į nesibaigiančius kunigų pedofilijos skandalus, viduramžių kryžiuočius ar laužus raganoms. Tačiau neskubėkime tik spjaudytis ir niekinamai moti rankomis. Vertingas pats faktas, kad apie krikščionybę, Katalikų Bažnyčią, jos ženklus, praeitį, nūdieną yra diskutuojama! Čia iškyla kitas klausimas: ar priimame šiuos iššūkius ir kaip į juos atsiliepiame.

Sutinku, kad nuo to domėjimosi bažnyčiose lankytojų negausėja. Vargu ar įmanoma tokiose diskusijose įtikinti ką nors keisti pažiūras. Tačiau už visus šiuos pragmatiškus sumetimus daug svarbiau yra tiesos apie krikščionybę atskleidimas, mitų apie ją griovimas, pagaliau neatmeskime ir įvaizdžio svarbos nūdienos visuomenėje.

Juk visos su krikščionybe susijusios diskusijos yra galimybė tarti „Stop“! Krikščionybė taip neteigia, jei ieškome tiesos pasigilinkime į istoriją, Bibliją, mąstytojų išmintį. Tačiau didelio skaičiaus besiveržiančių į diskusijas nematyti... Kodėl? Taip, Lietuvos katalikams akivaizdžiai stinga teologinių ir kitokių žinių, bet ne vien jų trūkumas yra problema.

Daug didesnė bėda, kai stinga atviros, erdvios ir jautrios širdies. Tuomet su moralizavimo kuoka miela švaistytis. Prisiminkime, kokios reakcijos lydėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio sprendimą pakrikštyti nuteistuosius kalėti iki gyvos galvos. Piktinosi šventieji ir pamaldieji, gerieji ir neklystantieji... Liūdna, bet katalikai intelektualai tylėjo. Jie tylėjo, kai Alfonsas Svarinskas pasiūlė dailininko Šarūno Saukos paveikslą išmesti į šiukšlių konteinerį. Tiesa, vienas jų (Lietuvių katalikų mokslo akademijos vadovas) sugebėjo pareikšti, kad savižudžiai keliauja tiesiai į pragarą. Mūru katalikiška liaudis stoja už kunigą, kuris jo standartus neatitinkantį Dievo garbinimą vadina „Kaino šiukšlėmis“.

Taip palengva ir nepastebimai įsivyrauja kažkoks kietaširdiškumas, moralinis požiūris keičia Evangeliją, atitempiamos Prokrusto lovos, sukuriama atmosfera, kurioje dialogas tampa neįmanomas. Drįstu priminti žodžius, priklausančius kunigui Česlovui Kavaliauskui, kurio išverstą Naująjį Testamentą skaitome iki šiol: „Jis – vienintelis atsakymas į visas istorijos tragedijas. Tai Jis nesismulkindamas dovanoja po denarą ir tiems, kurie plušėjo ištisą dieną, ir tiems, kurie teisėtai dirbo vieną valandą. Jis viešai paskelbė, kad tikėjimas gali perkelti kalnus ir tikėjimas gali prikelti numirusius. Tai jis – priešingai visoms ambicijoms – nuplovė mokinių kojas ir deklaravo, kad tarp mūsų jis kaip tas, kuris patarnauja bičiuliams. Tai jis viešai pareiškė, kad nusidėjėlei atleidžiamos nuodėmės, nes ji labai pamilo... Susigraudinusiam ant kryžiaus piktadariui jis pažadėjo dar tą patį vakarą priimti jį į rojų. Štai tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies.“

Ar neišgujame tokį Jėzų iš nūdienos lietuviškos krikščionybės? Ji baisi be jo.

 

Bernardinai.lt