Pastaruoju metu pasaulio ekonomikos ir finansų naujienų skiltyse dominuoja informacija apie nepavydėtiną Graikijos bei kai kurių kitų Europos šalių ekonominę situaciją. Ir tai tikrai ne be pagrindo.

Tačiau mane nuoširdžiai stebina, kad tose naujienose akcentuojamas vien tik europinių skolų ir biudžeto deficito klausimas, taip duodant suprasti, jog visos problemos kilo tik dėl perdėto šalių vyriausybių išlaidumo. Maža to, taip tarsi netik mėginama paskatinti mus pačius itin akylai stebėti įsiskolinimus bei biudžeto deficito mastą, bet formuojama nuomonė, jog valstybinių išlaidų didinti šiukštu negalima, net ir esant labai aukštam nedarbo lygiui, o Graikija visada pristatoma kaip pavyzdys to, kas gali nutikti, jei šio draudimo nesilaikysime.

Tiesą sakant, vargu ar mokesčių drausmės nesilaikymas yra vienintelė bei pagrindinė Europą ištikusių ekonominių problemų priežastis. Nors, žinoma, negalima užsimerkti prieš tai, kad Graikijos vyriausybė tikrai elgėsi labai neatsakingai. Tačiau ar nėra taip, kad dėl visos šios eurozonoje kilusios sumaišties kalčiausias ne politikų išlaidumas, bet veikiau beribė šalių politinio elito arogancija. Omenyje turiu tuos politikus, kurie taip stengėsi, kad Europoje būtų kuo greičiau įvesta bendra valiuta, kad nekreipė dėmesio į tai, jog žemynas tam dar toli gražu nebuvo pasiruošęs.

Štai kad ir Ispanijos pavyzdys. Ši šalis prieš prasidedant krizei vykdė ganėtinai pavyzdingą mokesčių politiką. Jos skola sudarė 43 proc. BVP (palyginimui – Vokietijos skola siekė 66 proc. BVP), biudžeto įplaukos viršijo išlaidas, o bankų sektoriaus reguliavimas taip pat galėjo būti pavadintas tiesiog pavyzdingu.

Europos pietuose esanti Ispanija savo puikiais orais ir smėlėtais paplūdimiais kaip magnetas traukė nekilnojamojo turto verslininkus, ir šalyje greitai prasidėjo nekilnojamojo turto bumas. Naujos ir brangios bei labai sparčios statybos daugiausia buvo finansuojamos iš užsienio kapitalo investicijų

Tokios ekonominės politikos rezultatas buvo spartus ekonomikos pakilimas, lydimas spartaus infliacijos augimo. Nuo 2000 iki 2008 metų Ispanijoje gaminamų prekių bei teikiamų paslaugų kainos išaugo 35 proc. Tuo tarpu Vokietijoje kainų kilimas buvo trigubai lėtesnis ir per šį laikotarpį siekė 10 proc. Dėl augančių kaštų ispaniškų prekių eksportas darėsi vis nekonkurencingesnis, bet ekonomiką gelbėjo naujų darbo vietų kūrimas, kurį užtikrino statybų sektorius.

Tačiau nekilnojamojo turto burbulas sprogo. Nedarbo lygis staiga pašoko į neregėtas aukštumas, o biudžete atsivėrė didžiulės skylės. Nors kai kas bando sakyti ir kitaip, bet akivaizdu, kad tokia padėtis - tai visų Ispanijos ekonomiką ištikusių problemų rezultatas, o ne pirminė priežastis.

Gaila, tačiau nėra jau tiek daug priemonių, kurių Ispanijos vyriausybė dabar galėtų griebtis, bandydama pagerinti situaciją. Pagrindinė šalies ekonominė problema yra ta, kad infliacija tapo beveik nevaldoma palyginti su kitomis Europos šalimis. Tačiau jei šalis vis dar turėtų savo senąją valiutą pesetą, kilusias problemas ji galėtų mėginti spręsti mažindama savo valiutos vertę kitų Europos valiutų atžvilgiu. Tačiau savos valiutos šalis nebeturi, o tai reiškia, kad konkurencingumą atkurti įmanoma tik sunkiai ir lėtai iriantis link defliacijos.

Jei Ispanija būtų ne Europos šalis, bet JAV valstija, drįsčiau sakyti, kad jos reikalai nebūtų tokie prasti. Viena vertus, infliacija nebūtų taip įsisiūbavusi. Tai patvirtina Floridos pavyzdys. Valstija reikalui esant galėjo prisivilioti darbininkų iš kitų valstijų ir taip išlaikyti santykinai mažus darbo jėgos kaštus ir niekada nepatyrė tokio infliacijos šoko, koks buvo stebimas Ispanijoje. Kita vertus, esant tokiai sudėtingai padėčiai, Ispanija vis tiek automatiškai gautų jai taip svarbią ir reikalingą pagalbą: Floridoje nekilnojamojo turto burbulas sprogo, bet iš Vašingtono žmones ir toliau pasiekia būtiniausios socialinio ir sveikatos draudimo išmokos.

Bet Ispanija nėra JAV valstija ir dėl to turi sunkių problemų. Dar daugiau problemų, be jokios abejonės, turi Graikija, nes graikai, priešingai nei ispanai, savo mokesčių politiką vykdė labai neatsakingai. Graikija yra santykinai nedidelė ekonomika, kurios pagrindinės bėdos kyla dėl to, kad jos kapitalas tiesiog išsibarsto ir ištirpsta didesnių šalių ekonomikose. Taigi euro nelankstumas, o ne pernelyg didelis išlaidavimas buvo pagrindinė ir didžiausia Europą ištikusios ekonominės sumaišties priežastis.

Tai neturėtų stebinti. Dar kurį laiką prieš įvedant bendrą valiutą ekonomistai įspėjo, kad Europa tokiam žingsniui nėra pasirengusi. Bet į šiuos įspėjimus nebuvo kreipiama dėmesio, kaip ir į pastabas, kad krizė neišvengiama.

O kas dabar? Vien tik dėl teikiamos praktinės naudos būtų labai sunku tikėtis, kad euro nebeliks. Taigi vienintelis veiksmingas būdas judėti į priekį – priversti eurozoną iš tiesų efektyviai funkcionuoti, o tai galima padaryti judant pirmyn ir neapsiribojant tik politine sąjunga. Europos šalims būtų tik geriau, jei jos imtų funkcionuoti panašiai kaip JAV valstijos.

Tačiau nepanašu, kad tai greitai nutiktų. Keletą ateinančių metų veikiausiai stebėsime tik varganą Europos šalių kapanojimąsi iš ekonominės krizės bei kovą su jos sunkiomis socialinėmis pasekmėmis,

Tai liūdnas ir neguodžiantis vaizdas. Tačiau labai svarbu suvokti šio lemtingo Europos lūžio prigimtį. Faktas, kad kai kurių šalių vyriausybės elgėsi neatsakingai, bet tikroji problema buvo puikybė ir nepalaužiamas arogantiškas įsitikinimas, jog Europa gali įsivesti ir priversti funkcionuoti bendrą valiutą, nepaisydama to, kad ji tam dar nėra pasirengusi.

Pagal New York Times parengė Lina Valantiejūtė