Vos tik pasaulį apskriejo žinia apie britų mados dizainerio Alexandro McQueeno mirtį (jis nusižudė būdamas 40-ties) pasipylė maldos ir užuojautos. Daugiau kaip 80 tūkst. žmonių per pirmąją savaitę po dizainerio mirties tapo jo „gerbėjais“ socialiniame tinkle Facebook. Beveik kas sekundę ten būdavo publikuojamos įvairaus turinio užuojautos žinutės. Trumpi, kartais visai fragmentiški ilgesio kupini įrašai buvo tarsi visuotinio sielvarto mozaikos detalės: „Ilsėkis ramybėje“, „Genijus“, „Nors tavęs ir nepažinojau, bet jau ilgiuosi“ ir pan.

Panašu, kad dabar mes taip gedime: globaliai. Visi kartu. Virtualybėje.

Šis A. McQueeno fenomenas kiek primena krūvas plastikinių gėlių, kurias po Džono F. Kenedžio jaunesniojo mirties prie jo namų prieangio nesustodami nešė žmonės. Bet Facebook priglaudžia ir kur kas mažiau žinomų žmonių sielas. Štai viena paauglė čia sukūrė grupę skirtą jos nužudytos geriausios draugės atminimui. Prie grupės besijungiantys žmonės buvo kviečiami užrašyti žodžius iš mergaitės mėgstamiausios dainos, parinkti derančią nuotrauką ir publikuoti.

Praėjusių metų spalio mėnesį Facebook pakoregavo savo politiką, susijusią su asmenų, kurie turėjo anketas šiame socialiniame tinkle, tačiau mirė, duomenimis. Prie to nemenkai prisidėjo ir skaudi 2007 m. tragedija JAV Virdžinijos technikos universitete, kai nuo į bendramokslius pradėjusio šaudyti jaunuolio rankos žuvo 32 studentai. Aukų artimieji ir studijų draugai paprašė, kad žuvusiųjų anketos nebūtų pašalintos iš šio socialinio tinklapio, bei kad jos toliau liktų aktyvios, o jie galėtų toliau „bendrauti“ su žuvusiaisiais. „Kai kažkas mus palieka, tai nereiškia, kad jie išnyksta iš mūsų atminties ar socialinių tinklų“ – skelbia naujoji Facebook politika.

Kas nors gali sakyti, kad toks virtualus gedulas yra labai paviršutiniškas, tačiau vargu, ar tai būtų visiškai tikslu. Socialiniai tinklai – nors ir virtuali, bet tuo pačiu ir visiškai reali, tikra vieta, kurioje susirenka draugai, bičiuliai, artimieji ir tuo pačiu lyg pratęsia velionio gyvenimą. Taip sukuriamas tarsi paminklinis akmuo, kurį galima „aplankyti“ bet kurioje vietoje, bet kuriuo metu, jei tik turi interneto ryšį.

Amerika be jokios abejonės išgyvena laikus, kai padrikumo, nesusietumo su kitais jausmas labai stiprus. Didelėje šalyje daugeliui amerikiečių tenka gyvena toli nuo savo artimųjų ar šeimos narių, o 16 proc. šalies gyventojų teigia nesusiję su jokia religine denominacija, taip pat neturi ir priklausymo kokiai nors organizuotai religinei tradicijai patirties. Apklausos rodo, kad pusė Amerikos gyventojų labiau norėtų būti kremuoti nei palaidoti kapinėse. O ir tie, kurie renkasi tradicines laidotuves, dažniausiai laidojami didžiulėse kapinėse, šalia visiškai jiems svetimų žmonių, toli nuo artimųjų bei vietos, kurią galėtų pavadinti namais.

Noras išlaikyti ryšį su jau išėjusiais, bei tikėjimas, kad mirusieji bendrauja tarpusavyje, yra netgi senesnis už biblinę tradiciją. Štai senovės hebrajai savo šeimos narius laidodavo po namų grindimis tikėdami, kad tai juos suartins, leis deramai rūpintis išėjusiaisiais jau po mirties. Krikščionybės idėja apie šventųjų bendravimą sudarė prielaidas žmonių laidojimui šalia bažnyčių, kartais net bažnyčios šventoriuje ar viduje. Tai buvo visiškai suprantama, netrikdė žmonių ir tuo pačiu leido jausti artumą ne tik su gyvųjų bendruomene, bet ir mirusiais bendruomenės nariais.

Mokslo ir religijos profesorės Noreen Herzfeld teigimu, kai tiesioginio artumo ir ryšio palaikymo su artimaisiais galimybės sumažėja, socialiniai tinklai, tarp jų ir Facebook „padeda žmogui savotiškai išlikti bendruomenėje, šalia kitų žmonių“.

Kita vertus, tokia samprata neatrodo iškarto priimtina, kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui, jei dabar vidutinis tinklu Facebook besinaudojančio žmogaus amžius yra 33-eji metai, ar tai reiškia, kad dar po dviejų kartų mirusiųjų žmonių anketų skaičius viršys gyvųjų tinklu besinaudojančių žmonių skaičių? Ar amerikiečių, kurie su bažnyčia nesieja savęs ir taip pat auklėja savo vaikus, vaikaičiai apie artimųjų mirtį praneš ir jų gedės virtualybėje apie tai pranešdami savo Facebook anketoje? Gal toks nuo fiziškumo visai atsietas gedulas ir turi kažkokių privalumų, tačiau kažkas be jokios abejonės yra ir prarandama, kai pagrindine sielvarto išraiška tampa virtuali rožė.

Sielvartas yra sunkus išbandymas turintis konkrečią fizinę išraišką, kaip ir pati mirtis yra fizinio kūno išnykimas. Taigi net jei Facebook tinkle sukurti memorialai ir turi kažkokią prasmę, jie tikrai neišsemia visko, kas siejasi su gedulu, o visų pirma eliminuoja fiziškumą, kuris šiuo atveju yra toks svarbus. Fizinis susidūrimas su skaudžiu įvykiu ar kitoks sunkus patyrimas emociškai išgyvenamas žymiai stipriau ir net gi visai kitaip, nei tas, kurį susikuriame vaizduotėje ar išgyvename virtualiai.

Virtualus sielvartas ar užuojautos reiškimas daugiau primena idėją, kuri kultivuojama iš įpročio, ir nejaučiant labai didelės atsakomybės bei įsipareigojimo. Tuo tarpu realus gedulas visų pirma parodo, kad turime nenumaldomą poreikį sukurti ir išlaikyti žmogišką ir gyvą ryšį su kitais, o ne tik prisiminti juos, kai tenka atsisveikinti.

Pagal Newsweek  parengė Lina Valantiejūtė