Kaip atsisakyti savojo „aš“ vardan buvimo

Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta... Lk 12, 48

Jei internete atsiverstume Literatūros kultūros platformos Rašytojai.lt svetainę ir ieškotume jaunojo poeto ir prozininko, tos pačios platformos įkūrėjo bei Sintezijos judėjimo vadovo Juliaus Žėko biografijos, ją radę, pastebėtume citatą iš Johno Lee Hookerio ir Muddy Waterso „Contemporary art review“ (2007): „... archajiniai ir polikultūriniai kodai, jungiami garsiniais ir metakalbiniais principais, kuria naują šiandienos pasaulio viziją...“ Būtent šis teiginys ir leidžia spėti, kad Sintezija – tai judėjimas, jame jungiama meno ir kultūros patirtis, dabar mus pasiekianti sintezuotų menų pavidalu. Sintezijos išsikeltasis tikslas iš esmės keičia mūsų sąmonę, nurodydama, jog menai jungiasi ne priklausomybės ar nuosavybės pagrindu, o pačia idėja „jungtis ir jungti“. Tai klausimas, hipotezė, eksperimentas ir išbandymas.

Sintezija gimė vieno žmogaus, Juliaus Žėko, (nebūtinai jo pirmojo) galvoje ir širdyje. Kodėl būtent jo? Visai galimas dalykas, kad lėmė paties judėjimo vadovo talentų įvairiapusiškumas: jis tarpdisciplininių menų kūrėjas – ir rašytojas/poetas, ir dailininkas/skulptorius, ir fizikas/fonologas. Tačiau miniu šiuos jo kūrybos aspektus ne tam, kad liaupsinčiau, o tiesiog norėdamas pastebėti, kad pats J. Žėkas yra menų ir ne tik jų sintezės tyrinėtojas ir savito derinio kūrėjas. Vienas žmogus – tai dar ne meno judėjimas, nors kai kam gali atrodyti, kad pakaktų ir jo vieno. 2006 metais ėmęs burti apie save įvairių krypčių menininkus, J. Žėkas neišvengiamai turėjo apsispręsti, kiek jis vadovaus savo kūdikiui Sintezijai, ir kiek leis kolegoms kurti laisvai. Klausimas svarbus: kaip būnant ir kuriant drauge, nesuvaržyti kitų laisvės. Visai kaip Jurgio Mačiūno Fluxus, Sintezija pritraukė daug menininkų, tačiau kai kurie iš jų judėjimą vėliau primiršo. Ar taip atsitiko dėl suvaržytos kūrybinės laisvės ar kitų priežasčių – nežinia. Gal tikriau būtų sakyti, kad vieni žmonės tiesiog pakeitė kitus, kurie konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje pajuto turį šį tą bendra su menų sintezės idėja. Mano tikslas nėra išvardyti šiuos menininkus ir jų darbus, svarbu tik pažymėti, kad Sintezija, kaip ir Fluxus, teka. Šis teiginys leidžia spręsti apie judėjimo kūrimo aplinkybes: Sintezija neturi jokių ryškesnių ideologinių ar meninių ribų bei principų rinkinio. Manifesto J. Žėkas su kolegomis taip pat ne(pa)rašė. Vis dėlto nedrąsus protestas prasiveržia, todėl šį judėjimą galima vadinti avangardiniu: kuriamas nekomercinis menas kaip alternatyva populiariajai kultūrai. Sintezijai, kaip ir keturvėjininkams, būdingas savitas gamtos jutimas bei kultūros tradicijos išmanymas. Ir čia menininkams kyla dilema: kaip, Sintezijoje dalyvaujant masei žmonių, nenuslysti į masinį meną. Kitas klausimas adresuotas pačiam J. Žėkui: ar judėjimo vadovas – tai menininkų masės „valdytojas“? Atsakymas tikriausia yra kažkur „tarp“, nes Sintezija yra socialus judėjimas, neatmetantis gana retos pokomunistinėse kultūrose susikalbėjimo galimybės, galima netgi teigti, kad šis judėjimas mažina visuomenės susiskaidymą. Sintezija yra ne individualistų junginys, grupė, todėl daro įtakos ir platesnei publikai: vėlgi svyruojama tarp pripažinimo ir pasipiktinimo. Pavyzdžiui, „Literatų gatvės“ projektas, prie kurio atidarymo nemaža dalimi prisėjo Sintezija, praėjusiais metais buvo apdovanotas šv. Kristoforo statulėle. Kita vertus, tas pats projektas susilaukė pačių Literatų gatvės kai kurių gyventojų pasipiktinimo. Bet kuriuo atveju aišku, kad komunikacija, poveikis visuomenei išliko. Sintezija, kaip menų judėjimas, nesiekia socialinės galios, todėl išlieka sąlygiškai maža alternatyvia iniciatyva. Šiuolaikiniame decentralizuotame meno pasaulyje ji yra vienas iš mažyčių kultūros centriukų.

Galima teirautis, ar Sintezija yra neformali kūrybinė industrija ir kokie šio judėjimo santykiai su verslu, jo dėsniais? Akivaizdu, kad iš Sintezijos nepraturtėsi, meno pasiūlos bei paklausos taip pat nesukursi. Tačiau stebint ir dalyvaujant šio judėjimo renginiuose, akcijose, galima pastebėti tam tikrą viešųjų ryšių technologijų įsikišimą: renginiai reklamuojami, regis, net siekiama populiarumo. J. Žėkas į tai turbūt atsakytų paprasta fraze: šie savo išorinėmis formomis PR primenantys veiksmai yra draugų bendravimas su draugais, kurie gali bet kada iš publikos pavirsti kūrėjais. Sintezija, viena vertus, yra platus judėjimas (netgi geografine reikšme), o, kita vertus, tai – draugų dovanos draugams, mažo rato sukimasis. Pažiūrėjęs Sintezijos 2008 metais išleistą audio video poezijos DVD plokštelę, supranti, kad tai – estetika be ekonomikos. Tačiau klausimas išlieka: kas yra J. Žėkas, kaip judėjimo vadovas, – menininkas ar vadybininkas? Kuris iš šių vaidmenų tinkamesnis ir sėkmingesnis?... Atsakymas šįkart slypi DVD plokštelėje. Tai – žmogaus ir menų harmonija. Bežiūrint keletą audiovizualinės poezijos kūrinių, iš tiesų apima harmonijos jausmas: taip čia dera muzika, vaizdas ir verbalinis tekstas. Paslaptis čia ta, kad plokštelėje įrašyti kūriniai (pavyzdžiui, trumpametražių operų epizodai) yra iš prigimties menų junglumo išdava. Kūrinyje menininkui kyla tik arba net uždavinys surasti harmoningą derinį. Naujosios medijos, kurioms atstovauja Sintezija, yra visų menų ir ne vien jų jungimas. Jei pasiremtume klasikinės medijų filosofijos tėvu Marshallu Mc Luhanu, šios medijos pratęsia visą žmogų, todėl yra menų ir žmogaus klonas, kuris savo pobūdžiu, tačiau ne turiniu yra artimiausias Renesanso epochai. Jos metu menų sintezė buvo pasiekusi viršūnę. Šiuolaikinis žmogus yra jau praradęs tikėjimą savo genialumu ir galimybe vienam pačiam susintezuoti visus menus. Todėl randasi socialiniai bendravimo, bendradarbiavimo kūrybos akstinai. Sintezija – tai ne J. Žėkas, ne vienas ar kitas kūrinys, o jų savitas junginys, leidžiantis kalbėti apie metakalbinius procesus. Jungiant menus, o ne kuriant vienos kurios srities kūrinius, skleidžiasi menų metakalbos. Literatūra ir videomenas, šokis ir poezija pastatomi vienas prieš kitą taip, kad žodis interpretuoja vaizdą, šis interpretuoja muziką ir t. t. Taigi viename kūrinyje susiduria ir išryškėja menų bendravimas (lyg jie būtų gyvi padarai). Sintezijos genų inžinerija sukuria tokį kloną, kuris jau turi užkoduotą saviinterpretaciją, žiūrovas ar klausytojas patiria santykį, kuris yra antrinis – iš pradžių menininkas interpretavo menininką, ir tik po to publika interpretuoja sukurtą kūrinį. Sintezija yra ne visų menų istorinės raidos rezultatas, o šių menų prigimtinių ypatybių junginys, keliantis daugiau klausimų, nei vienas ar kitas žiūrovas / klausytojas pajėgus atsakyti. Visų atsakymų turbūt negalėtų rasti ir pats J. Žėkas, netrukus švęsiantis savo trisdešimtąjį gimtadienį.