Kai beveik lygiai prieš metus Prahoje JAV prezidentas Barackas Obama pasakė kalbą, kurioje ragino peržiūrėti branduolinių ginklų politiką pasaulyje ir įtikinti branduolines valstybes, kad joms visų pirma reikia turėti drąsos branduolinio ginklo atsisakyti, skeptikai klausinėjo, ar tai B.Obamos svajonė, ar reali galimybė, jog pasaulis gali apseiti be branduolinių ginklų.

Jau tada viltis stiprino tik tai, kad šalia šių taip idealistiškai skambančių prezidento teiginių buvo gana detaliai nurodyta, kaip šių tikslų bus siekiama.

Akcentuota, jog būtina sumažinti branduolinių galvučių skaičių, taip pat griežtinti sankcijas šalims, kurios nesilaiko Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties arba apskritai pasitraukia iš šią sutartį pasirašiusių valstybių gretų.

Taip pat B.Obama pasiūlė griežčiau kontroliuoti branduolinio ginklo gamybai naudojamas medžiagas ir jų paplitimą, kad jos per neapdairumą nepatektų į rankas teroristams.

Ir štai po metų toje pačioje Prahoje susitinka JAV prezidentas ir Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas pasirašyti Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutarties (START), kuria numatoma, jog abi šalys sumažins kovinių galvučių skaičių beveik trečdaliu - iki 1550 vienetų, o jų nešėjų - iki 700.

Daugiausia aistrų ir galvosūkių tarptautinei bendruomenei kelianti Irano branduolinė programa taip pat susilaukia ne tik vis daugiau kritikos, bet ir bekompromisio spaudimo. Žinoma, kad tai ne pabaiga, tačiau realūs žingsniai.

Ir pradėjo Amerika, regis, nuo savęs. Prieš keletą dienų B.Obama pateikė peržiūrėtą JAV branduolinę strategiją, kurioje galima matyti bent keletą reikšmingų pokyčių.

Visų pirma joje aiškiai nurodoma, kad Amerika branduolinį ginklą gali panaudoti tik itin iškirtiniais atvejais ir tik prieš tas šalis, kurios nėra pasirašiusios arba nevykdo Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.

Žinoma, tai gana aiški nuoroda, kad tokioms šalims kaip Iranas ar Šiaurės Korėja tokie JAV įsipareigojimai negaliotų ir šalių atžvilgiu branduolinio ginklo panaudojimas vis dar veiktų kaip atrgasymo strategijos dalis.

Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad tokia naujojo prezidento pozicija labai smarkiai skiriaisi nuo to, ką prieš aštuonerius metus šiuo klausimu yra sakęs G.W. Bushas. Tuomet jis teigė, kad JAV gali panaudoti branduolinį ginklą atsakydama į įvairias grėsmingas atakas, tarp jų branduolines, chemines ar biologines ne tik prieš savo sąjungininkus, bet ir pačios Amerikos teritorijoje.

B.Obama žengė dar toliau pareikšdamas, kad Amerika nebesigamins naujų branduolinių galvučių, o tai savo ruožtu turėtų skatinti ir kitas šalis aprimti ir nebesiekti bet kokia kaina išlaikyti ar pasigaminti branduolinį ginklą.

Taigi atrodo, kad B.Obama savo pažadus tęsi. Tačiau, kaip pažymi apžvalgininkai, iš tiesų jam tenka laviruoti tarp dviejų ugnių: šiais žingsniais iki galo nebus patenkinti nei tie, kurie siekia, kad pasaulis galiausiai taptų laisvas nuo branduolinių ginklų, nei tie, kurie mano, jog branduolinė ginkluotė – būtina ir neišvengiama ginkluotės dalis, kuri turi būti ir atnaujinama ir plėtojama.

Skeptikai taip pat pabrėžia, kad net ir pasirašusios naująją sutartį Rusija ir JAV vis dar turės pakankamai branduolinės galios, kad nušluotų visą žemės paviršių. Kita vertus, toks susitarimas demonstruoja, kad jos veikiausiai neketina to daryti ir net priešingai – Amerika, regis, yra rimtai pasirengusi ieškoti naujo dvišalių santykių formato. Rusija dėl to veikiausiai taip pat džiaugiasi.

Tačiau šis susitarimas, duodantis daug politinių dividendų svarbiausioms jo dalyvėms, ne mažiau aktualus ir svarbus yra regionui, kuriame jis bus pasirašomas.

Besikeičiantys santykiai tarp Rusijos ir JAV neišvengiamai žadina nemalonius praeities prisiminimus buvusioms Rytų bloko valstybėms, o tai ypač susitiprina faktai, kai iš Amerikos pusės žadėtos saugumo garantijos staiga tampa neapčiuopiamos ir nekonkrečios.

G.W.Busho pažadėtas, o vėliau B.Obamos atšauktas Priešraketinės gynybos sistemų dislokavimas sukėlė nemenką sąmyšį tiek Lenkijoje, tiek ir Čekijoje.

Mėgindamas neutralizuoti šias nuotaikas per susitikimą Prahoje, kuriame dalyvaus ir dvylikos regiono šalių atstovai, B.Obama veikiausiai mėgins pakeisti šalių lyderių požiūrį į Rusiją ir skatins palengva atsikratyti senųjų stereotipinių baimių.

Sunku tikėtis, kad tai padaryti bus labai paprasta, ypač atsižvelgiant į tai, jog Rusija šį vizitą taip pat gali puikiai išnaudoti paodydama ar net pabrėždama, kaip Vidurio ir Rytų Europa vis dar yra jos įtakos sferoje.

Atrodo, kad ir kiek Amerika stengtųsi galutinai sugriauti senąją Šaltojo karo laikų tarptautinio saugumo architektūrą, tai nėra taip paprasta. Ypač kai senosios schemos giliai įsišaknijusios žmonių galvose.

Kad ir kaip savo diplomatijos pasiekimais girtųsi abi didžiosios šalys, dalis Vidurio ir Rytų Europos regiono gyventojų į šiltėjančius Maskvos ir Vašingtono santykius žiūri su baime, kiti tai vadina pigiu reklaminiu triuku, o dalis yra taip sutrikę, kad nebesupranta, kuria kryptimi iš tiesų derėtų žvelgti.

Parengė Lina Valantiejūtė