Artėja pusantrų metų sukaktis, kai po Seimo rinkimų sudaryta Permainų koalicija ėmėsi svarbių permainų, nors ir joje pačioje nesibaigia permainos, dažnai nepadedančios vykdyti nuoseklią politiką.

Permainų laikotarpis visada sunkus, o Lietuvoje dar sutapo su pasauline finansų krize, kuriai nebuvom pasiruošę taip, pavyzdžiui, kaip estai arba lenkai. Tiesiog ankstesniuoju laikotarpiu stigo įžvalgumo ir prognozės, vyravo stagnacinės nuotaikos – viskas gerai, puikioji markize. O buvo daug apsileidimo ir savęs apgaudinėjimo, todėl krizė, didžiulis lėšų trūkumas vykdyti valstybės įsipareigojimus, trenkė kaip kuolu per galvą. Skubiai gelbstint padėtį, buvo ir galvos svaigimo reiškinių. Buvo ir tebėra didžiulis pasipriešinimas permainoms, kiekviena klaida išpučiama iki padebesių. Prieš pusantrų metų pralaimėjusiems politikams ir laikraščiams baisiai norisi revanšo. O revanšizmas, tai Lietuvos problema nuo pat Kovo 11-osios, kurios dvidešimtmetį neseniai gražiai pažymėjom. Ta proga galiu dar sykį visus pasveikinti. Dvidešimtmečių dabar labai daug – savivaldybės, ministerijos, organizacijos... Vis dėlto per tuos 20 metų, nors ir klupinėdami, klysdami ir taisydamiesi, pirmieji pajudėję, tačiau dar neįvykdę svarbių reformų, einam į priekį. Kažin kur liko tie šūkautojai ir gąsdintojai – ak, be Sovietų Sąjungos mes žūsim! Nobelio premiją tam, kas išgyvens be Sovietijos! Nežuvom, o dar priešingai – neatsikabinusieji nuo senosios baržos Rytų kaimynai mums pavydi. Bėda, kad mus pernelyg ėda vidiniai tarpusavio pavydai ir visokie revanšizmai.

Žinių yra ir gerų, ir prastų. Tvarkosi žemės ūkis – todėl jau skamba pavydo signalai: ar ne per daug jiems tenka Europos lėšų? Tvarkosi energetika, jos perspektyvos nebe tokios beviltiškai gazprominės ir priklausomybinės nuo vieno geradario, kaip buvom sukonstruoti; atsiveria daugiau šaltinių ir galimybių, tik dar nesusitvarkom su kainom viduje; tebesėdim senojo apsileidimo spąstuose, lyg nežinoję, kad Ignalina bus uždaryta. Biudžetui gerėjant, pirmiausia gerinamos sąlygos verslui, kentėjusiam nuo išankstinio PVM, kai reikėjo mokėti dar nieko neuždirbus. Čia skamba palengvinimai, paskatinimai. Atsiveria seniai lauktos naujųjų moderniųjų technologijų skatinimo zonos ir tarptautinės investicijos. Jei nepakišim vėl kojos patys sau, šioje srityje Lietuva, turinti daugybę gabių žmonių, gali ir neatsilikti, nenusmukti tarp Europos kaimynų. Priėjom ir prie korupcijos problemų sprendimo, gal pagerės teisėsauga. Vien palaužus aukštai ešelonuotą kontrabandą kiek atsirastų tikrų, teisėtų valstybės pajamų!

Kita vertus, prisidarom klaidų, kur jų galėjo nebūti. Minėjau įžvalgumo ir prognozės trūkumus ankstesnėje kairiųjų valdžioje, bet ir Permainų koalicija turi nuodėmių. Antai tas griausmas iš giedro dangaus dėl privalomojo sveikatos draudimo – griausmas, dėl kurio reikėjo persižegnoti metais anksčiau, nes tikrai galima buvo perspėti žmones ir pasirengti, o ne nugriaudėjus esamai Mokesčių inspekcijos technokratijai: esat skolingi, išieškosim prievarta! – lyg finansininkai nebūtų žinoję iš anksto. Ministrams ir Vyriausybei reikėjo reaguoti tuoj pat ir kur kas ryžtingiau. Politinę šio nereikalingo (tyčinio?) suerzinimo problemą būtina įžvelgti ir rimtai spręsti nors dabar.

Kad ir mažesnis dalykas – užsieniečių pavardžių rašyba – čia irgi galima buvo įžvalgiau prognozuoti padėtį ir nesukelti šurmulio nepasirengus. Nelietuviškų raidžių įvedimas bręsta lėtai ir pasirodė dar nesubrendęs, o konfliktas ne toks didelis, kaip be reikalo rodom, neva čia parapinės muštynės su lenkais. Dar ir absurdiškai pritaikėm Lenkijos prezidento vizitui. Jis buvo užgautas Prahoje, mes rodėm solidarumą, ir štai tau. Galų gale, niekas nesiaiškino su Lietuvoje pastoviai gyvenančiais lenkais – ne tik jų vadais: ar tikrai visi būtinai nori atrodyti kaip užsieniečiai? Kuo skirtingesni dokumentai, tuo geriau?

Kas man dabar ypač rūpi artimiausioje ateityje – tai nepasirengimas administracinei arba valdymo reformai, kuri žada virsti nevaldymo reforma. Kelio posūkyje paleisti vairą nėra geriausias valdymo būdas. Vyriausybės programoje, atrodo, pasakyta, kad apskričių panaikinimas vyks 2011-aisiais metais, palaipsniui, ir tik po to, kai jau atsiras regionų struktūros bei funkcijos. Regionų kol kas – nė kvapo, o apskritis nutarta naikinti, prieštaraujant Vyriausybės programai ir staigiu būdu, nepasirengus, neatsakius į daugelį opių klausimų. Šioje vietoje chaoso tikrai nereikia, nors broliai liberalai jį ir mėgtų. Ir žadėtų sutaupymų - kur funkcijos jau perduotos – nematyti, valdininkų kiekis tik išaugo. Iki lemtingojo liepos mėnesio dar yra šiek tiek laiko apsidairyti ir pasiskaičiuoti. Ar tikrai sutaupysim, ar priešingai? O chaoso kaina? Ji juk politinė.

Ir su mokesčiais atsitinka visaip. Kas nors popieriuje apskaičiuoja – pakelsim, surinksim daugiau – o praktiškai išeina kitaip. Arba naujų mokesčių surinkimui tenka išleisti daugiau, negu surenkama, arba prispaustas verslas ir sumažėjusi apyvarta smogia kitu lazdos galu. Ir amžinai savęs klausinėjam: ar tikrai Lietuvoje aukštasis mokslas pats brangiausias? Ar tikrai degalai brangiausi? Ir kodėl? Reiktų jau atsakyti – kodėl, ne vien klausinėti. Atsakius ir veikti.

Esu šachmatininkas, todėl mūsų vidaus politikoj, kad ir kokie ministrai ateitų, pasigendu sugebėjimo matyti visą lentą ir kelis ėjimus į priekį. Be to, ministrai turi būti politikai, ne vien technokratai – apie tai jau rašiau „Bernardinuose“. Bet kurio koalicinio ministro klaidos ar nuodėmės krinta premjerui ir jo partijai.

Pagal pasisakymą „Pūko“ radijui, 2010–04–10 rytą