Tikra tiesa, kad silpniausi jaučiamės tada, kai esame įžeisti. Atrodė, kad nevaržomos skrydžių galimybės padėjo mums išvengti gravitacijos, atmosferos, kultūros ir geografijos. Jos leido mums bet kuriame pasaulio pakraštyje jaustis vietiniais. Tačiau užtenka į šį iš pažiūros įprastą ir sklandų procesą įsiterpti gamtai, ir mes netikėtai susiduriame su realybe. Vėl tampa taip aišku, kad vienus nuo kitų mus skiria šimtai ar net tūkstančiai kilometrų. Galų gale telieka pripažinti, jog kad ir kaip patogiai jaučiamės šiame pasaulyje ir manome galintys jį kontroliuoti, vis dėlto niekaip negalime jo išvengti.

Akivaizdu, kad kompleksiškos, glaudžiai įvairiais saitais susijusios ir susipynusios visuomenės yra kur kas lankstesnės už tas, kurios saistomas paprastesniais ir neišplėtotais ryšiais. Tačiau tik iki tam tikos ribos.

Kai praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Rytų Afriką siaubė nepakeliamos sausros, turėjau galimybę savo akimis įsitikinti tuo, ką antropologai ir ekonomistai jau seniai prognozavo. Stichija labiausiai pažeidė tas bendruomenės, kurios turėjo silpniausiai išvystytus prekybinius ryšius. Tuo tarpu glaudžius ir plačius ekonominius ryšius turinčioms bendruomenėms ši situacija buvo ne tokia skausminga, juk kuo didesnė geografinė teritorija, su kuria palaikomi prekybiniai ryšiai, tuo didesnė tikimybė, kad bendruomenė ar šalis sugebės vienu ar kitu būdu prasimanyti maisto bei vandens ir taip mažiau nukentės nuo regione siaučiančio bado.

Tačiau pasiekus tam tikrą lygį glaudus visuomenių tarpusavio susietumas ir įvairių ryšių tinklas tampa netgi pavojingas. Kuo labiau išplėtojama komunikacija ir tarpusavio bendravimas ir kuo labiau priklausomi tampame nuo prekių ir paslaugų bei verslo sektoriaus svetimuose kraštuose, tuo didesnė ir netikėtų problemų galimybė.

Šią tiesą savo kailiu jau patyrėme per pasaulinę bankų ir finansų rinkų krizę. Iš pradžių regis silpni ar net vos pastebimi, drugelio sparno virptelėjimui prilygstantys pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje anapus Atlanto stipriai supurtė visą globalią ekonomikos sistemą. Jei pastarosiomis dienomis įsismarkavęs Islandijos ugnikalnis ir toliau nerims, vėl galime tikėtis panašaus efekto pasauliniu mastu.

Tokių jautrių ir pažeidžiamų sektorių nėra labai daug, tačiau tikrai pakanka. Kol netenkame, veikiausiai net nesusimastome, kokie priklausomi esame nuo įvairių energijos išteklių. Ypač nuo tokių kaip elektra ar nafta.

Beveik visas pasaulis gamina, parduoda, perka, tiesiog gyvena šių dviejų pagrindinių energijos išteklių dėka. Jei dėl kokių nenumatytų gamtos išdaigų kas nors nutiktų pasauliniams elektros tinklams, iš rikiuotės išeitų didelė dalis visų mums taip įprastų sistemų ir veiklų. Tai paveiktų vandens tiekimą, naftos išgavimą ir perdirbimą, o tai tiesiog šviesos greičiu atsilieptų maisto pramonei, sveikatos sektoriui. Kitaip tariant, kiekvienai ekonomikos sričiai. Net ir tiems, kurie gamina žvakes ir žibalines lempas. Atsarginiai generatoriai veiktų tik tol, kol pajėgtų, o nesant elektros jų nebūtų įmanoma pataisyti. Globalus naftos trūkumas be galo greitai atskleistų mūsų globalios pasaulinės ekonomikos silpnąsias puses.

Kaip teigė kultūros antropologas Josephas Tainteris, didžiulė priklausomybė nuo energetikos išteklių yra vienas pagrindinių veiksnių, kuris glaudžiais ryšiais susisaisčiusias mūsų laikų visuomenes paverčia itin priklausomas ir pažeidžiamas. Jis netgi parodė, kad toks glaudus susietumas padidina energetikos išteklių poreikį ir suvartojimą. Nors tai, žinoma, išsprendžia daugybę kitų problemų – tokių kaip priklausomybė nuo ribotų savo išteklių, – tačiau jau vien tokiam glaudžios sistemos išlaikymui reikia didžiulių energijos išteklių tikrąja to žodžio prasme.

Sudėtingos, glaudžios ir susipynusios išimtinai ekspertiniu žinojimu pagrįstos sistemos išlaikymas ir nenumaldomas bei vis didėjantis poreikis ją toliau nuolat „tankinti“, o tai reiškia vis daugiau investuoti ir vis didinti vienų priklausomybę nuo kitų, visą sistemą stumia į rimtą pavojų. Nes egzistuoja riba, už kurios kompleksiškumo ir susietumo kaina yra didesnė, nei iš to gaunama nauda.

Pagal Guardian.co.uk informaciją parengė Lina Valantiejūtė