Prieš savaitę viešėdamas Maltoje popiežius Benediktas XVI nukentėjusiems nuo lytinės kunigų prievartos vyrams pasakė: „Labai didžiuojuosi jumis, kad išdrįsote papasakoti savo istoriją."  Popiežius pagyrė žingsnį, kuris paviešina tai, kas, atrodytų, yra Bažnyčios gėda, tamsi dėmė ant jos rūbo, jos orumo pažeminimas. Negana to, Šventasis Tėvas pasakė, kad didžiuojasi šiais žmonėmis.

Mus, katalikus, turėtų stebinti tokie pontifiko žodžiai. Juk esame įpratę apie bažnytines negeroves kalbėtis pakuždomis, perduoti informaciją vienas kitam „dėl maldos“, tarpusavyje padejuoti ir tuo viską užbaigti. Nepatogu, nemiela, purvina, - daug maloniau rūpintis savo dvasiniu gyvenimu, atsiriboti nuo kitų skausmo, pasvarstyti, jog vertėtų pradėti padėtį taisyti nuo savęs. Viskas teisinga ir maldinga. Tačiau kodėl popiežius neužsitvėrė oria tylos siena nuo anų vyrų gėlos, kodėl išaukštino jų poelgį?

Benedikto XVI pontifikato šūkis yra: „Tiesos bendradarbiai“. Tiesa yra būtinybė, be kurios Bažnyčia ir krikščionybė – neįsivaizduojama. Žinoma, yra patys įvairiausi tiesos lygiai: mokslinė, meninė, ideologinė ir pan. tiesa. Pagaliau Bažnyčia skelbia amžiną tiesą apie Dievą ir žmogų. Deja, kalbant apie pastarąjį neįmanoma apsieiti be tiesos, kad jis nuodėmingas. Nors ir rėžia ausį, bet blogio egzistavimas taip pat yra tiesa.

Ši tiesa yra skaudi. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad tiesa žmogaus protui yra tarsi šviesa šikšnosparnio akims. Taip ir norisi į tamsią olą įlįsti... Žinoma, ne tik kai kalbame apie skausmingą tiesą, bet ir kai esame jos didybės akivaizdoje, kuri viršija bet kokį pažinimą. Tiesos vengimas yra nuodėmės pažeistos žmogaus prigimties bruožas.

Bažnyčia negali vengti tiesos, kad ir kokia nepriimtina ji būtų amžininkams arba dygi jai pačiai. Juk Jėzus sakė: „Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę.“ (Jn 16, 13) Branginti tiesą yra Jėzaus paliktas įpareigojimas Bažnyčiai. Ji vedama Šventosios Dvasios žengia į tiesos pilnatvę, bet visada turi likti nuolanki jos atžvilgiu, ne kaip tiesos savininkė, bet kaip jos įrankis. Pagaliau toji Dvasia parodo, kad klystama „dėl nuodėmės“, kurios šaknis – netikėjimas Jėzaus žinia.

Štai kodėl Bažnyčia turėtų ne tik sukandus dantis, bet dėkingai priimti viešinamus faktus apie jos narių nusižengimus. Jie tik padeda atpažinti blogio apraiškas ir jas šalinti. Jei susiduriama su falsifikacijomis, insinuacijomis, šmeižtu – tam yra ne viena paneigimo priemonė. Tačiau blogybių įvardijimas yra tik galimybė keistis ir atsinaujinti, proga atskleisti votis, kurios nuodija Bažnyčios kūną.

Žinoma, daugelį negatyvių dalykų apie Bažnyčią sužinome iš žiniasklaidos. Ne paslaptis, kad šios dvi visuomenės požiūrį formuojančios jėgos patiria tarpusavio įtampą. Kita vertus, gal vadovaujamės išankstinėmis nuomonėmis, gal sąlyčio taškai įmanomi? Čia pravartu būtų prisiminti Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus žodžius, metų pradžioje pasakytus „Bernardinams": „Iš žiniasklaidos nieko daugiau nenoriu, tik tiesos ir objektyvumo. Tiesos apie viską, taip pat ir Bažnyčią. Ta tiesa kartais gali būti skaudi, bet tai vers augti ir atsikratyti nereikalingų prielipų.“

Šie Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko žodžiai turėtų privesti suklusti žiniasklaidos žmones. Ir ne tik tuos, kurie darbuojasi sekuliarioje žiniasklaidoje. Ar krikščionims žiniasklaidininkams nevertėtų perkratyti savo sąžinę, kad tikrai menkai užsiimame šiuo sunkiu, bet svarbiu darbu? Ar ne lengva ranka perleidome jį savo kolegoms, kurie neretai nebūna tinkamai susipažinę su bažnytinio gyvenimo specifika? Ar nesielgiame tarsi aptarnaujantis personalas, o ne sąžinės laisvės sargai? Pagaliau ar nesame atsakingi, kad tikintieji bijo ir vengia skaudžios tiesos?

Štai atsivertę dar 1971 m. išleistą Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių komisijos pastoracinę instrukciją Communio et progressio randame tokius žodžius „Kaip gyvam organizmui, Bažnyčiai reikia viešosios nuomonės, kylančios iš jos narių pokalbio. Tiktai tada galima jos mąstymo bei veiklos pažanga. “Jei Bažnyčioje nebūtų viešosios nuomonės, jos gyvenimui kažko labai trūktų. Dėl to būtų kalti ganytojai ir tikintieji”. Todėl katalikai turėtų būti visiškai tikri, kad iš tiesų turi nuomonės reiškimo laisvę. (...) Bažnyčioje glūdintys dvasiniai turtai reikalauja, kad informacija apie jos ketinimus bei veiklą būtų visapusiška, sąžininga ir atvira. Bažnytinė valdžia, nenorinti ar nepajėgianti taip informuoti, užuot kėlusi aikštėn tiesą, atveria vartus kenksmingiems gandams.“ (§ 115-121). Po šio dokumento paskelbimo praėjo beveik keturiasdešimt metų, bet ne viena jo tezė Lietuvoje vis dar atrodo revoliucingai.

Akistata su tiesa vis skausminga?